Tendencijos, kai iš esmės laisvės negerbiantys asmenys hipokritiškai naudoja žodžio laisvės argumentus, nėra naujiena, tačiau šios problemos mąstai tik didėja. Prisiminkime konfliktą su vienu vieno instituto profesoriumi. Skaitant vieną naujausių jo interviu, sunku būtų nepatikėti, kad šis žmogus tiesiog kovoja už savo minties ir instituto akademinę laisvę.
Tačiau už nekaltų žodžių slepiasi beprecedentė nepagarba kitų žodžio laisvei. Kuriami dvigubi standartai, pagal kuriuos, tai, ką sako jis, yra žodžio laisvė, bet kitų idėjos – niekinga propaganda ir nieko verti paistalai. Šis įvykis parodė, kad kai kuriems mūsų visuomenės nariams priimtos taisyklės neegzistuoja, nes jie yra aukščiau visuomenės, o tai reiškia, kad jie turėtų būti vienaip ar kitaip privilegijuoti. Jiems visuomenės normos galioja tik tiek, kiek tai tenkina jų interesus.
Profesorius sako, kad kovoja už akademinę laisvę, tačiau kokia jo įsivaizdavimu yra ta akademinė laisvė? Priverstiniu būdu instituto magistrantams dėstyti apie ES kaip biopolitikos projektą, liepiant skaityti jo kurtus politinius tekstus ir teigiant, kad tai vienintelė tiesa? O galbūt tai, jog santykis su studentais visada būdavo tik vienpusis, diskusijos neįmanomos, o egzamino atsakymo turinys išmoktas atmintinai iš jo remiamos organizacijos straipsnių yra panašu į akademinę laisvę? Jo tikslas nebuvo mums suteikti filosofinius pagrindus apie ES idėją ar sukurti erdvę diskusijoms, jo tikslas buvo įtikinti jo teiginių tiesumu. Akademinė erdvė yra ypatinga tuo, kad leidžia kritiškai ir įvairiapusiškai įvertinti tą patį objektą ar įvykį. Priverstinis dėstymas vienpusiškų/ideologinių kursų galbūt ir yra akademinės laisvės supratimas pagal profesorių, tačiau visi kiti turėtų suprasti, kad tai grynų gryniausias akademinės laisvės principo paniekinimas.
Šioje istorijoje buvo daug profesoriaus vaizduotės sukurtų simuliakrų. Abejoti profesoriaus skaitomu kursu išties pradėjome dar prieš jam prasidedant, bet tik todėl, kad turėjome neigiamą patirtį iš pirmųjų bakalauro metų filosofijos kursų. Tačiau galiausiai nusprendėme duoti profesoriui antrą šansą ir tikėtis, kad šįkart viskas bus geriau. Kadangi geriau nebuvo, nusprendėme parašyti prašymą pakeisti kursą į pasirenkamąjį, kuris galiausiai buvo patenkintas. Visą tą laiką aš atstovavau tik savo kurso, o ne kitų profesoriaus minimų organizacijų interesus, kurios susilaukė nepelnyto šmeižto dėl profesoriaus polinkio kurti sąmokslo teorijas. Tiesa, daug įdomiau dangstytis politinio susidorojimo teorijomis, nei pripažinti paprastą ir ne taip gerai parduodamą faktą, kad magistro studentai tiesiog buvo nepatenkinti jo kursu ir norėjo dalyvauti ES studijų programos tobulinime.
Žinoma, profesoriaus pasipiktinimas yra iš dalies suprantamas. Nors jis viešai teigė, kad jo kursas būdavo labai mėgstamas ir populiarus tarp studentų, realybė buvo tokia, kad kursui tapus pasirenkamuoju, nė vienas studentas šio kurso nepasirinko. Manyčiau, kad tai yra aiškiausias signalas, kad niekas nenori taikytis su akademinės bendruomenės niekinimu, studentų šmeižimu, nenoru eiti į dialogą ir savęs kėlimu aukščiau Dievo. Kaip bebūtų, toks rezultatas niekada nebuvo mūsų tikslas. Mes norėjome, kad profesorius ir toliau dėstytų savo kursą, tačiau jo reakcija į šią situaciją galiausiai atsigręžė prieš jį patį.
„VU privalo išlikti akademinės laisvės židiniu“, – rašė vienas profesorius iš vieno instituto. Visiškai teisingai, būtent todėl mes ir pasirinkome parašyti prašymą padaryti kursą pasirenkamuoju. Tačiau profesoriaus pasirinktas kelias – tikrovės fabrikavimas, savęs viktimizavimas, susidorojimo naratyvo kūrimas ir sąlyginis tikėjimas žodžio bei akademine laisve, kada tai tenkina jo interesus – nėra pateisinami ir negali būti toleruojami.
Konfliktas vis dar vyksta, bet jo požymiai ir argumentai tie patys, o susikurtos tikrovės ribos tik plečiasi. Jei atvirai, darosi nuobodu.
