Ieva Koncevičiūtė. Surandėję nemylėti vaikai: kodėl išrenkame tokius žmones kaip Trumpas ar Žemaitaitis?

Kaip išrenka tokius žmones kaip Žemaitaitis? Kaip gali internete sulaukti palaikymo tokios personos kaip Bačiulis? Kas žiūri tą Janutienę? Kaip žmonės balsuoja už Trumpą, kai yra normali alternatyva?

Kaip gali 44 proc. moterų balsuoti už Trumpą, kuris iš principo pasisako prieš moteris? Kuris akivaizdžiai rodo absoliučią nepagarbą? Grab them by the pussy retorika alio? Kaip būdama moteris gali rinktis už jį balsuoti? Atsakymas – paprastai.

Kaip gali 44 proc. moterų balsuoti už Trumpą, kuris iš principo pasisako prieš moteris?

Taip, kaip moterys renkasi būti su abusive vyrais, kaip renkasi būti su smurtautojais, alkoholikais. Tūkstančiai kasdien gyvena su savivertės menkinimu, manipuliacijomis ir bendra nuostata, kad moteris yra tik vyro poreikiams tenkinti skirtas objektas. Ir moterys būna tokiuose santykiuose. Nes tik tiek jaučiasi vertos gyvenime. Nes jų toks pasaulis, nes jos turi stiprias traumas iš vaikystės.

Toks, matyt, buvo tėtis, taip turbūt matė vaikystėje, taip matė savo aplinkoj, galiausiai įvykstantys cheminiai procesai ryšyje su tokiu žmogumi primena vaikystės chemiją. Atšiaurumas pažįstamas, savivertės menkinimas – pažįstamas. Ir jos lanko kalėjimuose tuos savo banditus vyrus, užsako jiems fejerverkus prie kalėjimo tvoros per gimtadienį ir visaip kaip toliau myli. Myli, kaip jos supranta meilę – traumuotai. O tie banditai irgi tokie, nes tokie buvo tėčiai. Turbūt buvo smurto, ir fizinio, ir psichologinio, buvo daug nesaugumo, reikėjo surandėti, kad pakeltum realybę. Ir kai jiedu turės vaiką – ir jį tėvas duchins, nes jo tėvas iš jo taip vyrą padarė. Ir taip šis jaunuolis paveldės savo šeimos palikimą – iš kartos į kartą einančią traumą.

Ir sukasi traumos ratas. Įdomu, kad persilieja ir į politiką. Žmonės su neišgydytomis traumomis balsuoja už tokius pat – traumuotus. Gaboras Mate kalba apie trauma-infused politics ir labai tiksliai sako: „For decades I observe the wounded electing the wounded, the traumatized leading the traumatized and, inexorably, implementing policies that entrench traumatizing social conditions (Sužeistieji renka sužeistuosius, traumuotieji vadovauja traumuotiesiems ir, neišvengiamai, įgyvendina politinius sprendimus, kurie dar labiau įtvirtina traumuojančias socialines sąlygas)“. Rinkimų biuletenis yra lyg balsuojančiojo veidrodis.

Žmonės su neišgydytomis traumomis balsuoja už tokius pat – traumuotus.

Tyrimai rodo, kad trauminė vaikystės patirtis tiesiogiai veikia suaugusiųjų politines pažiūras. M.Milburnas, Masačusetso universiteto psichologijos profesorius, nustatė, kad kuo griežtesnės ir traumatizuojančios auklėjimo priemonės vaikams buvo taikomos ankstyvoje vaikystėje, tuo labiau jie linkę palaikyti autoritarinę ar agresyvią politiką. Žmonės, užaugę disfunkcinėse šeimose, kur vaikai patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, yra linkę remti mirties bausmę, prieštarauti abortams ir palaikyti karinės jėgos naudojimą. Vienintelės išimtys pastebimos tada, kai žmogus lankė psichoterapiją. Tik pastangos save suprasti, savirefleksija ir self-examination išveda žmones iš šio užburto traumos rato.

Žmonės, užaugę disfunkcinėse šeimose, kur vaikai patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, yra linkę remti mirties bausmę, prieštarauti abortams ir palaikyti karinės jėgos naudojimą.

Ir šitas traumos-politikos persiliejimas nėra nauja mintis. Psichoterapeutė Alice Miller seniai yra išnagrinėjusi, kaip atšiauri tėvystė ir kentėjimas vaikystėje paruošė žmones nacių autoritarizmui. Kaip ji sakė: „Negalėjau surasti nei vieno nacio, kuris neturėjo traumatizuojančios vaikystės.“ Absoliutų psichopatizmą demonstruojantys Hitleris ar Goeringas iš principo tiesiog atkūrė pasaulį tokį, kokį išgyveno savo vaikystėse. Traumuoti ir kentėję vaikai užaugę kuria traumuojantį ir kančios pilną pasaulį. Tamsa kuria tamsą. Skambu kaip iš „Game of Thrones“, bet iš tiesų visų filmų blogiukai, kaip pabaigoje paaiškėja, turėjo traumuojančią praeitį.

Man patinka, kaip gerai traumą paaiškina G.Mate. Trauma – tai ne tiesiog bloga patirtis, kaip dabar jaunimas tiktokina. Iš graikų kalbos kilęs žodis trauma (τραῦμα) reiškia žaizdą. Psichologinė žaizda veikia panašiai kaip fizinė – jei ji šviežia, prisilietimas sukelia stiprų skausmą. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučiasi nereikalingas ar tiki, kad yra nemylimas, praėjus net dešimtmečiams bet kokia situacija, primenanti tą jausmą, gali vėl atverti skausmą. Neišgijusi žaizda reaguoja skausmu kiekvieną kartą, kai yra „paliečiama“ – tai ir yra vadinama „triggeriu“.

Net ir užgijusios traumos palieka randus, kurie yra kieti, nejautrūs ir neelastingi. Todėl traumuoti žmonės reaguoja ribotai, nuspėjamai ir kartais destruktyviai – lyg vis dar gyventų tame pačiame skausme. Randinis audinys nesivysto sveikai. Traumuoti žmonės neretai „užstringa“ amžiuje, kuriame buvo sužeisti. Kai kas nors sako „nebūk kaip vaikas“, tai reiškia, kad žmogus gali reaguoti taip, lyg vis dar būtų pirmojoje traumos būsenoje. Tai praeities tironija – mes nuolat reaguojame taip, tarsi būtume įstrigę senose žaizdose, iš kurių iki galo neišėjome.

Ir žmonės skirtingai su traumomis tvarkosi. Tobuliausias pavyzdys būtų D.Trumpsd ir jo brolis. Trumpo dukterėčia Mary Trump parašė knygą „Too Much and Never Enough: How My Family Created the World’s Most Dangerous Man“. Pasak jos, Trumpo tėvas Fredas buvo psichopatas, emociškai šaltas ir žiaurus – jis menkindavo savo vaikus, siekdamas juos „užgrūdinti“. Šios traumos atgarsius galima matyti kiekviename Trumpo veiksme ir žodyje – jo noras būti didesniam, stipresniam, galingesniam yra beribis. Jam pasaulis atrodo žiaurus, konkurencinis. Tai pasaulis, kurį jis pažino vaikystėje – ir toks jis yra šiandien.

„Wikipedia“/Donaldas Trumpas su tėvu Fredericku Trumpu

Šios traumos atgarsius galima matyti kiekviename Trumpo veiksme ir žodyje – jo noras būti didesniam, stipresniam, galingesniam yra beribis.

Mary Trump knygoje teigia, kad Donaldas nuolat siekia įrodyti savo vertę ir galingumą, kadangi vaikystėje jam tai nuolat buvo paneigiama. Jo grandioziniai teiginiai, baimė būti nugalėtam yra tiesioginė vaikystės traumų pasekmė. Įdomu tai, kad šis toks pat vaikystės „paveldas“ suformavo du visiškai skirtingus brolius: Trumpo brolis, neatlaikęs toksiškos aplinkos, mirė nuo alkoholizmo. Skirtingos traumos reakcijos – tačiau abiem atvejais disfunkcija akivaizdi. Trumpą gyvenimas išmokė būti žiauriu. Jam šis bruožas nebuvo pasirinkimas – tai buvo jo išgyvenimo strategija.

Jo biografijos bendraautoris pažymi, kad S.Trumpas yra vienintelis žmogus, kurį jis pažįsta, tikintis tuo, kas nėra tiesa, vien todėl, kad to norisi. Realybės neigimas. Friedrichas Nietzsche sakė, kad žmonės pradeda meluoti sau apie tikrovę tada, kai tikrovė juos labai stipriai žeidžia. Ir, kaip G.Mate sako, čia yra D.Trumpo gyvenimo istorija. D.Trumpas, užstrigęs keturmečio vaiko režimuose, skaičiuoja, kiek žmonių atėjo į jo inauguraciją, ir susierzina, kai supranta, kad pas Obamą jų buvo daugiau. Tada jis susikuria kitą istoriją – sugalvoja, kad jo renginys buvo didžiausias. Šie išgyvenimo mechanizmai tapo jo asmenybės pamatu.

Tokio tyrimo nebuvo, bet jei patikrintume, ar yra koreliacija tarp smurto vaikystėje ir balsavimo už D.Trumpą – aš statyčiau, kad būtų stiprus ryšys.

O dabar grįžtant į Lietuvą. Matau žmonių, kurių visas veikimo pagrindas – tamsa. Specialiai seku Audrių Bačiulį ir panašius veikėjus. Mane kas kartą nustebina, iki kokio lygio realybės iškreipimo jie nueina, iki kokio asmeninių patyčių lygio nusileidžia. Jeigu šitiek purvo transliuojama į išorę, tai kiek tamsos pas juos viduje? Ir tada matai, kaip lygiai tokie patys tamsos ir traumų pilni palaikytojai suguža į komentarus. Ir visi malasi, voliojasi tose sielos srutose ir iškreiptose realybėse, palaikydami vieni kitų minties klaidas arba taip pat šlykščiai mėtosi smėliu.

Tie tipiniai interneto komentatoriai, kurie būtinai po visų portalų antraštėm komentuos „kas čia tokia“, „oj, pamanykit, kokios žvaigždės“,“koncervatoriai nuvare saly“. Įdomu, kad niekad nepamatysi šaunaus, sėkmingo, sąmoningo žmogaus, pilančio srutas, patyčias ir bandančio užgaut kitus.

Užgauti į komentarus ateina žmonės, kurie patys buvo gyvenimo labai užgauti. Jie nebūtinai tai supranta, bet čia jų vienintelis būdas pasijausti geriau – kažką nutempt prie savo blogumo.

Klausiu savo žmonių aplink, kaip dažnai jie eina šlykščiai pakomentuoti pas kitus žmones? Atsakymas – niekada gyvenime net nesugalvočiau taip elgtis. Užgauti į komentarus ateina žmonės, kurie patys buvo gyvenimo labai užgauti. Jie nebūtinai tai supranta, bet čia jų vienintelis būdas pasijausti geriau – kažką nutempt prie savo blogumo. Pasijusti nors akimirką geriau sumenkinant kitą.

Kol rašydavau mažai savo burbulo auditorijai – labai mėgdavau įdėti tekstus ir skaityti mano rato taiklius ir juokingus komentarus. Deja, augant auditorijai – situacija keičiasi ir dabar dažnai net nebenoriu rašyti, nes žinau, kad reiksė atlaikyt bangą ant gyvenimo piktų žmonių projekcijų ir trigerių kakofoniją, kas iš tiesų neturės nieko bendro su mano tekstu, bet bus jų gyvenimo traumų išklotinė ant mano sienos.

Ir traumuotų veikėjų Lietuvos politikoje, deja, pilna. Negali tapti Žemaitaičiu, jei viskas ok buvo tavo gyvenime. Turėjo gerai gyvenimas aplaužyti, kad toks susiformuotum. Ir tada žmonės su panašiais traumuojančiais gyvenimo keliais save atpažįsta į jį žiūrėdami, ir eina balsuoti.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Remigijus Žemaitaitis

Aš pažiūriu jo postus – atrodo, kad jis ne rašo juos, bet išloja. Kad toks heitas eitų lūpomis, kiek neapykantos turi turėt prikaupęs viduje? Kad taip pultum Landsbergį ir siūlytum žvakutes prie žmogaus namų uždegt, kas tavo galvoje turi dėtis? Tikrai ne sekmadienio pilatesas ir avokado toastai. Trauma ant traumos pas tą žmogų, vandenynas nesuprocesintų emocijų. Ir dar prezidentui ramų sekmadienį sugadino, negali susikaupt knygos apie konservatorius rašyt, o jau reik skubėt, nes, panašu, dar geresnė laukia apie naują Vyriausybę. Ir Jakilaičio laida, kur verkia Žemaitaitis apie savo vaikų patyčias, tai matai, kad neišspręstos problemos iš jo vaikystės ten ašaroja tiesioginiam etery. Kad pačiam kažką traumatizuojančio reikėjo pereit ir tuose šešiamečio režimuose užstrigta.

Gražus savaitgalis, būk su šeima, bet ne – antisemitizmo bangą transliuoji, kaip taip? Kas yra? Kaltinti išorės objektą vietoj pažvelgimo į savo vidaus problemas – klasika. Tinka ir rusijos politikai, ir nacių režimui, ir individo lygmeniu daugumai ryškesnių patyčias varančių Seimo narių.

Man vis kyla klausimas, kodėl žmonėms taip norisi kontroliuoti kitų gyvenimus? Koks tau skirtumas, kad tos pačios lyties žmonės turės partnerystę? Gyveni savo gyvenimą su gražia šeima, kodėl gaila laimės ir kitiems? Nes gal jauti, kad nelabai pačiam laimė pavyksta? Jei tokia tvirta ta tavo tradicinė šeima, tai iš kur kyla tas poreikis su deglais mieste pasivaikščiot, paūbaut apie tai? Jei tokia tvirta ta šeima, tai ar gėjai su žydais sugriaus?

Kitų gyvenimus kontroliuoti norisi tiems, kurie mažiausiai kontrolės jaučia savo pačių gyvenimuose. Kam nepavyksta savęs kontroliuoti, tai labai daug patarimų turi, kaip kitiems gyventi, kas galima, kas negalima. Loti ir visus aplink kaltinti labiausiai norisi tiems, kieno viduje bardakas. Ką kalbamd į išorę, vienareikšmiškai yra mūsų vidaus atspindis. Kai savęs nekenti, tai nekenti ir visko aplink. Kai su tavim grubiai elgėsi ir tu grubumą ir patyčias transliuosi. Surandėję nemylėti vaikai. Šiandien šaukia Seimo tribūnose.

Mūsų šalyje susimaišo dvi tamsos. Viena ateina iš rytų, kita iš traumuotų piliečių, prie kurių traumų irgi, beje, prisidėjo ta pati rytų opresija ne tokioje senoje mūsų istorijoje. Mes turime žmonių, kurie gyvena iš rusijos pinigų ir konstruoja visokius pagaulius destruktyvius naratyvus ir leidžia juos per marginalinius portalus ir televizijas. Ir turime žmones su traumomis, kuriems tie naratyvai ir sukonstruoti. Kurie tuos naratyvus pagauna, nes jiems rezonuoja su jų vidinėmis traumomis, ir jie dar labiau juos amplifyina. Daug nepagijusių ir surandėjusių žmonių – kaip patogus garsiakalbis antivalstybiškam naratyvui.

Demokratija šluba, kai pusė dalyvių užsisukę tamsos rate. Ir nepadės čia paprastesnė konservatorių komunikacija ar jaunimo pilietiškumą skatinančios kampanijos. Skauduliai giliai ir per kartas su mumis.

Sakysit, ir vėl Koncevičiūtė su savo psichoterapija ir savirefleksijos siekiais. Bet kito kelio nėra. O aš kviečiu garsiau transliuot šviesą, nes, žinau, labai patogu užsidaryti į savo burbuliuką ir auginti išmyluotus vaikus. Bet mūsų fonas tiek rinkimų metu, tiek šiandien – tamsos ir trauminių balsų uždominuotas. Kad kartais jau pradeda atrodyt, kad jų dauguma. Surandėjusių nemylėtų vaikų.