Z kartos atstovai (šiuo metu 11–25 m. žmonės) skaičiumi yra didžiausia žmonijos dalis. 1,8 mlrd. žmonių priklauso šiai amžiaus grupei, o tai sudaro net 24 proc. visos populiacijos.
Šie jauni žmonės jau dabar pradeda kurti mūsų visų ateitį ir jų atėjimas į aktyvias pozicijas versle, kultūroje bei politikoje reiškia ir vertybių kaitą. Tai, kaip subręs ši karta, kokias vertybes atsineš, formuos ir ateities pasaulį.
Mokslininkas Ronald Inglehart, interpretuodamas prieš penkiasdešimt metų – 1970-aisiais – atliktą tyrimą apie materialistines ir postmaterialistines vertybes, pastebėjo ryškų vyresniosios ir jaunesniosios kartos skirtumą. Anot jo, jaunesnioji karta – 15-24-erių metų žmonės – prioritetą teikia saviraiškai ir ryšiui tarp žmonių, priklausymui savo bendruomenei, kai tuo tarpu vyresnieji, ypač išgyvenę karą, prioretizuoja ekonominį ir fizinį saugumą.
Didesnis dėmesys saviraiškai ir kiti sparčiai įsigalintys pasaulėžiūros pokyčiai transformavo turtingųjų Vakarų valstybių socialines, politines, ekonomines, net seksualines normas. Jau 1994-aisiais daugumai Vakarų pasaulio gyventojų aplinkosauga rūpėjo labiau nei ekonominis saugumas.
Lietuvoje 1990-ųjų realybė buvo kitokia. Apie ekonominį saugumą galėjome tik pasvajoti, o postmodernios vertybės buvo mažų mažiausiai tolimos.
Postmodernios visuomenės pabrėžia saviraiškos laisvę, kai materialistinės visuomenės yra labiau linkusios gerbti autoritetą, viršesnius asmenis.
Skaitant kitą jau minėto R.Ingleharto straipsnį, parašytą dar 1999-aisiais, atrodo, kad ten būtų aprašyti Lietuvoje šiuo metu vykstantys procesai. Panašu, kad mes tik dabar judame iš materialistinės į postmodernią visuomenę bei liudijame susijusius lūžinius momentus, tarp jų ir seksualinę revoliuciją.
Postmodernios visuomenės pabrėžia saviraiškos laisvę, kai materialistinės visuomenės yra labiau linkusios gerbti autoritetą, viršesnius asmenis.
Postmodernios visuomenės gerbia visus žmones, vertina įvairovę, į ją žiūri ne kaip į grėsmę, o kaip į praturtinantį, kūrybingumą ir augimą stimuliuojantį dalyką.
Postmodernių vertybių skalėje aplinkosauga ir kultūrinė įvairovė yra ypatingai reikšmingos, net jei šių vertybių puoselėjimas gali trukdyti dar didesniam ekonominiam augimui.
Prieš maždaug dešimtmetį skaitydama tekstus apie postmodernių vertybių įsigalėjimą Vakaruose, apie tai, kaip žmonėms, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Danijoje, Prancūzijoje ar JAV labiau nei ekonominė gerovė rūpi saviraiškos laisvė, ekologija, gyvūnų gerovė, o žmogaus teisės yra nekvestionuojamas ir savaime suprantamas bet kokios visuomenės bruožas, svarsčiau, kada šios tendencijos pasieks ir Lietuvą.
Atrodo, kad pagaliau pasiekė.
Tai, apie kokius Vakarų pasaulio vertybinius virsmus – paradigminius lūžius – politologijos vadovėliai rašė 1999-aisiais, pavėluotai, bet dabar Lietuvoje kasdien yra jaučiama vis labiau.
Kas svarbiausia netolimoje ateityje į aktyvias pozicijas ateisiančiai Z kartai?
Jauniems žmonėms Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nuoširdžiai rūpi klimato kaita, tvari ekonomika, gamtos išteklių išsaugojimas.
Ilgą laiką vyravusį diskursą apie taršos mažinimą jaunoji karta keičia kalbėjimu apie CO2 neutralumo ar netgi CO2 negatyvumo siekį. Visi verslo sektoriai netolimoje ateityje transformuosis į klimatui neutralias vertės kūrimo grandines. Klimato neutralumas taps ne pasirinkimu, o imperatyvu.
Z kartai taip pat svarbios žmogaus teisės, lyčių lygybė. Kaip ir aplinkosaugos srityje, čia jaunimui nusimato daug gražaus darbo.
Seksizmas ir eidžizmas Lietuvoje itin gajūs, kai kalbame apie galios pozicijas ir hierarchinius santykius. Daliai žmonių nesuvokiama, kaip jaunas žmogus, ar ypač jauna moteris gali užimti aukštas pareigas. Dar labiau nesuprantama, kaip ji gali kalbėti drąsiai ir tiesiai, priimti sudėtingus sprendimus.
Jau ir dabar matome pozityvius ženklus, kad mums pereinant iš materialistinės į postmodernią visuomenę, lyčių lygybė palaipsniui tampa savaime suprantamu mūsų visuomenės bruožu, o ne siekiamybe, kai kažką norime dirbtinai įgalinti.
Z kartos atstovų branda, jų atėjimas į įvairius sektorius, jų lyderystė, galiausiai jų vartojimo įpročiai ir turimi lūkesčiai ekonomikos tvarumui bei pasauliui paskatins spartesnius sprendimus, kuriant šviesią Lietuvos ateitį.
