Įstatymo projekte numatyta, kad valstybei apmokėjus visą studijų kainą rezidentūros studijas baigę medikai turėtų ketverius metus dirbti viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Jei valstybė apmokėtų pusę studijos kainos, rezidentūros studijas baigę medikai viešajame sveikatos sektoriuje atidirbtų dvejus metus.
Šis projektas sulaukė didelio medicinos studentų nepasitenkinimo. Žmonės, turėję studento statusą 10 ar daugiau metų, nors iš tikrųjų realiai dirbę ilgas valandas ne pačiose maloniausiose sąlygose, nori turėti teisę pasirinkti, kur jie toliau kurs savo ateitį.
Projekto teikėjai argumentuoja, kad tokiomis pataisomis bus sprendžiama gydytojų trūkumo regionuose problema. Bet ar tikrai pradedame nuo ten, kur reikia?
Daugiau priežasčių emigruoti, nei likti
Iš visur girdime tą patį: Lietuvos sveikatos sistema yra supuvusi. Problemų yra, ir daug. Jos prasideda dar studijų metais, kai patiriamas milžiniškas spaudimas iš dėstytojų, kuris kartais perauga į patyčias. Vėliau gydytojų darbo sąlygos apsunkinamos sovietmečio palikimą primenančiais hierarchiniais ryšiais. Girdime apie daugybę mobingo atvejų (dar apie kiek jų ir nesužinome), o ką jau bekalbėti apie nežmoniškas darbo valandas, lėkimą iš vieno budėjimo į kitą ir darbo krūvio bei atsakomybių neatitinkančius atlyginimus.
Sudėjus visas šias detales į bendrą paveikslą, medicinos studentams ir taip kyla klausimų, ar jiems tikrai verta likti Lietuvoje bei tapti tokios sistemos dalimi. Dėl to dalis studentų jau studijų pradžioje pradeda mokytis vokiečių ar vienos iš skandinavų kalbų, nes žino, kad taip gali užsitikrinti sau gerovę. Tačiau jau kitoje šalyje.
Priėmus įstatymą, pagal kurį jaunas gydytojas turėtų kelerius metus atidirbti tam tikroje sveikatos apsaugos įstaigoje, atsiras dar viena priežastis, kodėl geriau išvykti. Nepamirškime, kad tokių priežasčių jau ir taip apstu. Ar mums tikrai reikia dar vienos papildomos?
Deja, studijuoti valstybės nefinansuojamose vietose sau gali leisti retas.
Deja, studijuoti valstybės nefinansuojamose vietose sau gali leisti retas. Rezidentūros studijos kainuoja po keliasdešimt tūkstančių eurų, todėl žinojimas, kad už tai, jog valstybė apmokėjo tavo studijas, reikės atidirbti regione, kuriame tu visai nenori dirbti, skatina žvalgytis saugesnio ir pasirinkimo laisvę užtikrinančio sprendimo užsienyje.
Problemas reikia spręsti, bet nuo ko pradėti?
Gydytojų trūkumo problemą regionuose bandome spręsti ne iš tos pusės. Jau ir dabar savivaldybės deda milžiniškas pastangas, kad prisitrauktų gydytojus. Išmokos nekilnojamojo turto nuomai ar būsto įsirengimui, kompensacijos kurui bei jau minėtas rezidentūros studijų kaštų padengimas ir dar daug kitų viliojančių pasiūlymų – bet ir jie ne visada gelbsti. Gydytojų pritraukimo programos vis atnaujinamos ir tobulinamos, bet paskatos nebūtinai suveikia. Tad problema kažkur ne čia.
Nuo ko pradėti? Viena iš didžiausių problemų – rezidentūros studijų nelankstumas. Jos organizuojamos dviejuose miestuose: Vilniuje ir Kaune. Studijuodami čia, jaunieji gydytojai kuriasi savo gyvenimus – pradedant nuo būsto įsigijimo ir baigiant šeimos kūrimu. Pasidėjus pamatus viename mieste, išvykti kažkur kitur gali būti sudėtinga, o rezidentūros vietos steigiamos praktiškai vien Vilniuje ir Kaune. Studentai neturi iš ko rinktis.
Kitas nenuoseklumas – kasmet kelios dešimtys medicinos studijas baigusių studentų negali tęsti jų rezidentūroje, nes yra per mažai rezidentūros vietų. Šiemet tokių žmonių buvo 50. Visa tai atsiremia į finansavimą, tačiau finale vis tiek sakome, kad trūksta gydytojų, nors jiems nesukuriame pakankamai sąlygų. O blogiausia tai, kad nėra aišku, kur neįstoję į rezidentūrą studentai vėliau „dingsta”. Peršasi prielaida, kad jie išvyksta į užsienį, bet oficialios statistikos neturime, tad net nežinome, kur nuteka mūsų protai.
Daugiau bendradarbiavimo ir pasitikėjimo
Visgi, ne ką mažiau svarbus klausimas yra santykiai tarp žmonių sveikatos apsaugos sistemoje, jų bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienas kitu.
Sveikatos sistemai Lietuvoje reikia paradigminio lūžio. Reikia vertybinio pokyčio santykiuose: ministerijos, politikų ir kitų sprendimų priėmėjų su ligoninių vadovybėmis, ligoninių vadovų su gydytojais, gydytojų su pacientais. Šie santykiai turi būti grįsti visų pirma PASITIKĖJIMU ir bendradarbiavimu. Pripažinkime, kad toks modelis vis dar nėra labai dažnas reiškinys sveikatos sistemoje.
Visai neseniai susitikau su paskutinių kursų medicinos studentais ir gydytojais rezidentais. Jie išreiškė labai nesudėtingą norą ir kartu pasiūlymą – paklausti jų pačių nuomonės. Pavyzdžiui, pateikti paprasčiausią apklausą ir pasiteirauti, kas jaunus medikus skatintų vykti dirbti į regionus. Akivaizdu, kad iki pat šiol to gerai nežinome.
Atrodo, kad atsakymas, kaip įprasta, elementarus – reikia bendrauti ir vieniems kitų klausytis. Prievolės – lengviausias, tačiau realaus sprendimo nesiūlantis kelias, tuo tarpu medikų bendruomenė turi idėjų, kaip gerinti esamą situaciją. Išgirskime juos – žmones, apie kurių ateitį ir kalbame.
