Pastaraisiais metais darbo užmokestis Lietuvoje augo: nuo 2020 m. iki 2024 m. realus (jau įvertinus infliaciją) darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo apie 16,5 proc. ir išaugo daugiausiai tarp 38 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių (EBPO vidurkis – 1,5 proc.).
Lietuvos jaunimas – laimingiausias pasaulyje. Pagal jaunimo iki 30 metų laimės pojūtį esame pirmoje vietoje pasaulyje, bendrame reitinge esame 19-oje vietoje.
Ketvirti metai iš eilės į Lietuvą grįžta daugiau Lietuvos piliečių nei išvyksta. Tai ypač pozityvi tendencija: į Lietuvą nuo 2021 m. grįžo 25 tūkst. daugiau žmonių nei išvažiavo – tai maždaug toks skaičius žmonių, koks gyvena Utenoje.
Lietuva yra pasiruošusi apsiginti geriau negu bet kada anksčiau. Gynybos biudžetas per mažiau nei ketverius metus padidintas dvigubai. Vokietijos karinės pramonės gigantė Rheinmetall investuoja Lietuvoje daugiau nei 180 mln. eurų, bus sukurtos mažiausiai 150 naujų darbo vietų.
Lietuvos BVP per ketverius metus išaugo nuo 49,5 mlrd. iki 72 mlrd. eurų ir pagal realų BVP augimą tarp 38 EBPO narių esame penktoje vietoje. Estijos ir Latvijos ekonomika smunka, o Lietuvos – auga. Prieš kelias savaites Lietuvos banko pristatytose prognozėse šiais metais Lietuvos BVP augs 2,2 proc., o kitais metais kils iki 3,1 proc.
Kaip nesugadinti šio Lietuvos ekonomikos augimo?
Pirma, jokių mokesčių reformų bent dvejus metus. Esminiai mokesčių pakeitimai, susiję su gynybos reikmėmis buvo priimti prieš keletą mėnesių. Vasarą Seime buvo priimtas Gynybos fondo įstatymas ir numatyti jo finansavimo šaltiniai. Gynybos fondo paketas sudarytas iš pelno mokesčio padidinimo (mokestis didėja nuo 15 iki 16 proc. punkt.), bankų solidarumo įnašo pratęsimo dar metams, padidintų akcizų – tabako, alkoholio ir „žaliųjų“ akcizų.
Gera mokesčių sistema yra stabili, paprasta ir nuspėjama. O nuolatinės mokesčių reformos ar „grasinimai“ reformomis mažina Lietuvos patrauklumą investicijoms. Vakarų Europos ekonomikoms lėtėjant, bet kokios mokesčių reformos šiuo metu Lietuvos ekonomikai nėra naudingos.
Antra, reikalingas didesnis valstybės dėmesys aukštosioms technologijoms. Aukštos vertės produktų eksportas, startuolių ekosistemos plėtra, aktyvesnis mokslo ir verslo bendradarbiavimas padės auginti aukštųjų technologijų sektorių. Svarbiausia valstybės rolė čia yra ne užsiimti mikrovadyba, o užtikrinti, kad šis sektorius turėtų jiems klestėti būtinų talentų – skirti itin didelį dėmesį išvykusių vietinių talentų sugrąžinimui, taip pat aukštos kvalifikacijos užsienio darbuotojų pritraukimui.
Tam reikalingi sklandžiai sustyguoti žmonių integracijos procesai, o tai – valdžios atsakomybė. Be to, valstybė turi proaktyviai veikti, kad padėtų šiems verslams gauti prieigą prie finansavimo: pritraukti tarptautinius akceleratorius, didinti konkurenciją bankiniame sektoriuje, stiprinti finansinių technologijų (FinTech) sektoriaus galimybes užtikrinti trūkstamą finansavimą augančioms įmonėms.
Trečia, biurokratinės naštos mažinimas iš esmės. Labai daug biurokratijos ateina iš ES reikalavimų, ir, deja, neretai nutinka taip, kad tuos reikalavimus Lietuva vykdo taip uoliai, kad net prideda savo nebūtinų papildomų reguliavimų. To neturi būti. Formuojant Lietuvos pozicijas dėl inicijuojamų ES aktų, vienas esminių kriterijų turi būti mažesnė administracinė našta verslams ir žmonėms.
Verslo priežiūros institucijos turi konsultuoti ir patarti, o ne bausti, todėl tokios institucijos kaip Valstybinė kalbos INSPEKCIJA (didžiąsias raides palieku sąmoningai) yra didžiulis nesusipratimas. Taip pat, institucijos neturi reikalauti iš gyventojų ir įmonių pakartotinai teikti informaciją, kuri jau buvo pateikta anksčiau kitoms institucijoms arba yra viešai pasiekiama.
Ketvirta, gynybos pramonės potencialo išnaudojimas. Be saugumo – nebus nieko, todėl turime jau dabar išnaudoti Lietuvos verslo turimas kompetencijas lazerių, dronų ir antidronų, optikos priemonių, puslaidininkių srityse. Verslui reikalingas aiškumas ir ilgalaikė (5-10 metų) perspektyva dėl Lietuvos kariuomenės poreikių ir planuojamų įsigijimų.
Penkta, būtina racionali migracijos politika. Visų pirma, reikalingas partijų nacionalinis susitarimas dėl migracijos politikos, kuris apimtų tiek darbo migracijos privalumus ir iššūkius, tiek migracijos procesuose atsirandančių rizikų valdymą. Aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš trečiųjų šalių pritraukti neturėtų galioti Seimo šiais metais nustatyta kvota (iki 1,4 proc. nuo nuolatinių gyventojų). Šiuo metu aukštos profesinės kvalifikacijos darbą Lietuvoje dirba mažiau nei 10 proc. užsieniečių. Migracijos ir migrantų nereikia demonizuoti, o kylančias rizikas reikia valdyti. Jei atsakingoms institucijoms trūksta resursų patikroms, turime didinti resursus ir kelti institucijų kompetencijas.
Politikams siūlant nesibaigiančius receptus, kaip reikia keisti mūsų ekonomiką ir mokestinę sistemą, per retai užduodamas klausimas – o kam keisti tai, kas veikia? Mes užtikrintai kylame į viršų, kai kaimynai ir netgi istoriškai pažangesnės valstybės stagnuoja ar net leidžiasi žemyn.
Todėl pasirinkimai ateinantiems ketveriems metams, o gal net visam dešimtmečiui, yra du – arba veržiame biurokratinius ir mokestinius diržus ant mūsų ekonomikos ir apsimetame, kad tai neturės jokių neigiamų pasekmių šalies augimui, arba judame iki šiol pasiteisinusia ekonomikos augimo kryptimi ir sudarome sąlygas jai klestėti toliau.
