Pirmuosius žingsnius šios naujos realybės akivaizdoje mes jau žengėme – gynybos finansavimas pasiekė rekordinius 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, kryptingai einame link Vokietijos brigados įkurdinimo Lietuvoje, pritraukiame vis daugiau gynybos pramonių investicijų, įskaitant ir ginkluotės gamybos gigantą „Rheinmetall“.
Sugebėjome perorientuoti savo prioritetus ir skirti pakankamai politinio dėmesio ir viešųjų resursų, kad sustiprintume priešakines gynybos linijas. Žinoma, dar liko daug neužbaigtų darbų, tačiau kryptis yra aiški.
Visgi, nedidelių valstybių, kokia yra Lietuva, išlikimas priklauso ne tik nuo to, kaip gerai yra ginkluota mūsų kariuomenė, ar kiek sąjungininkų pajėgų yra mūsų šalyje, bet ir nuo to, kiek visuomenė yra pasiruošusi visuotinei krašto gynybai.
Apklausos rodo, kad visuomenės pasiryžimas ginti Tėvynę yra santykinai neblogas – 10 proc. Lietuvos gyventojų karo atveju yra nusiteikę ginklu saugoti savo šalį, dar beveik 20 proc. – planuotų likti ir kitais būdais prisidėti prie šalies gynybos. Visgi, per 20 proc. žmonių išaušus dienai X ketina palikti Lietuvą, dar beveik trečdalis – liktų, bet rūpintųsi daugiausia tik savo ir šeimos saugumu, o 16,7 proc. žmonių nėra apsisprendę, ką darytų. Tad, turime beveik 70 proc. visuomenės, kuri šiuo metu nemato savęs karo atveju prisidedant prie šalies išlikimo.
Visuomenės pasiryžimas ir pasiruošimas ginti šalį yra daug sunkiau politikų valiai paklūstantis uždavinys negu kariuomenės finansavimas. Todėl į šitą reikalą reikia žiūrėti atsakingai ir, svarbiausia, kompleksiškai, didžiausią dėmesį skiriant visuomenės grupei, kurios nuostatos dar tik formuojasi – jaunimui. Dalis sprendimų yra priimta, bet siekiant proveržio visuomenės nusiteikime ginti Tėvynę, turime skirti didesnį dėmesį keturioms kryptims, kurios ryškėja apie šį iššūkį kalbant su gynybos ekspertais ir pačiu jaunimu:
Pilietinio ugdymo ištraukimas iš paraščių. Pilietiškumo ir pasiryžimo ginti savo šalį koreliacija yra nepaneigiama, tad ugdyti pilietinį mąstymą reikia rimčiau negu bet kada anksčiau. Deja, jauni žmonės atkreipia dėmesį, kad pilietinio ugdymo pamokos įprastai nėra nei įdomios, nei aktualios, nei rimtai vertinamos mokinių ir dalies mokytojų.
Ir tai nėra mokytojų kaltė – tiesiog nėra įdomios ir įtraukios medžiagos, kitų reikalingų įrankių, kurie padėtų mokytojams įtaigiai dėstyti šį dalyką mokyklose. Tai lemia, kad neretu atveju pilietinis ugdymas tampa pamoka, skirta vytis istorijos programą, ar per kurią mokiniai ruošia kitų dalykų namų darbus. Tik pavienių mokytojų užsidegimo ir energijos dėka randasi išties įtraukių ir realiai pilietiškumą ugdančių užsiėmimų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Nacionalinė švietimo agentūra dar turi atlikti daug namų darbų, perimdamos gerąsias mokytojų praktikas ir išgirsdamos pačių moksleivių lūkesčius pilietinio ugdymo pamokoms, kad sukurtų įrankius ir programą, padedančius efektyviai skiepyti pilietiškumą.
Gynybos ir išgyvenimo įgūdžių ugdymas. Jeigu pilietinis ugdymas yra apie jaunų žmonių pasiryžimo ginti Tėvynę skatinimą, tai gynybos įgūdžių ugdymas reikalingas skatinti pasiruošimą.
Šioje srityje mūsų valstybėje kol kas viskas laikosi tik ant stiprių Lietuvos šaulių sąjungos pečių. Šaulių sąjunga gynybai rengia jaunuosius šaulius, kurių tarpe šiuo metu jau yra daugiau nei 6 000 jaunuolių.
Realybė yra tokia, kad ne visi nori ar gali prie Tėvynės gynybos prisidėti ginklu.
Šauliams taip pat teko atsakomybė vesti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursus visiems šalies devintokams. Tai reiškia, kad šį kursą per šiuos metus išgirs 31 196 moksleiviai 604 mokyklose.
Tai labai geras startas, bet šiame darbe Šaulių sąjunga negali būti palikta viena. Turi atsirasti didesnė lyderystė iš valstybės institucijų, kurios yra atsakingos už švietimą ir krašto apsaugą. Gynybos ir išgyvenimo įgūdžių ugdymas turi būti labiau integruotas į ugdymo programą ir nelikti tik vienkartiniu kursu. Tai taip pat galėtų būti pradėta mokyti anksčiau negu devintoje klasėje.
Realiai veikianti alternatyvi tarnyba. Realybė yra tokia, kad ne visi nori ar gali prie Tėvynės gynybos prisidėti ginklu. Bet tai nereiškia, kad šie žmonės nenori ar negali prisidėti prie gynybos kitais būdais.
Turime išvystyti realiai veikiantį ir plačiau naudojamą alternatyvios tarnybos modelį, kad žmonės, kuriems sveikata ar įsitikinimai neleidžia atlikti įprastos privalomosios pradinės karo tarnybos, rastų savo vietą gynybos sistemoje.
Ar tai būtų tarnyba nevyriausybinėse organizacijose, ar valstybės institucijose, žmonės gali rasti savo vietą gynybos sistemoje net ir nelaikydami ginklo rankoje.
Deja, šiuo metu tai labiau įstatymuose įtvirtintas teorinis modelis negu reali alternatyva. Trūksta alternatyvios tarnybos vystymo šeimininko valstybės institucijų tarpe, nes Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė, suprantama, nori dėmesį skirti privalomajai pradinei karo tarnybai, o kitos institucijos lyderystės šiuo klausimu taip pat dar neparodė.
Jaunuolių (ir ne tik) sveikatos stiprinimas. Sveikata yra tiek pasiryžimo, tiek pasiruošimo ginti Tėvynę pamatas. Tik skirdami pakankamą dėmesį psichikos sveikatai ir stigmos mažinimui, galime ugdyti žmones, kurie gali psichologiškai atlaikyti tiek suvokimą apie karo grėsmę, tiek sunkumus su kuriais susiduriama ugdant gynybos įgūdžius.
Fizinė sveikata irgi yra kritiškai svarbus elementas, siekiant pasiruošti ginti šalį. Žinoma, jos aktualumas yra didžiausias Tėvynę ginant ginklu, tačiau net ir remiant ginkluotąsias pajėgas, neišvengiamai pasitaikytų užduočių, kurios reikalautų neblogo fizinio pasiruošimo. Gynybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad vis didesnė dalis jaunuolių, kviečiamų ar savanoriškai ateinančių atlikti privalomąją pradinę krašto tarnybą neįveikia medicininės patikros.
Skatindami sveiką gyvenseną sprendimų priėmėjai privalo turėti omenyje, kad tai ne tik sveikatos, bet ir krašto apsaugos reikalai. Tad, cukraus vartojimo mažinimas, sveikesnės mitybos įpročių ugdymas, didesnio fizinio aktyvumo skatinimas ir kitos veiksmingos priemonės tam pasiekti šiandien yra svarbesnės negu bet kada anksčiau.
Norint auginti jaunimą, kuris taps Tėvynę ginti pasiryžusios ir pasiruošusios visuomenės pagrindu, neužteks pažangos tik šiose keturiose srityse – meilė Lietuvai ir kitos vertybės, visų pirma, turi būti skiepijamos šeimoje. Bet šios keturios kryptys turi būti tarp prioritetų ateinantiems ketveriems metams, jei norime būti tokie pasirengę ir pasiryžę atremti grėsmes, kad joks priešas nedrįstų mūsų pulti.
Investicijos į ginklus ir kariuomenę yra be galo svarbios ir jos turi augti toliau. Tačiau reikia nepamiršti ir investicijų į tai, kad kritinė masė Lietuvos gyventojų stovėtų kariuomenės užnugaryje ir nepaliktų priešui iliuzijų, kad jis gali užkariauti šią žemę.
