Būsto įperkamumas Lietuvoje pastaruoju metu netgi tapo didesniu iššūkiu negu daugumoje kitų ES valstybių narių. Būsto kainų indeksas, kuris matuoja gyvenamojo būsto rinkos kainų pokyčius, šių metų pirmajame ketvirtyje Lietuvoje buvo antras aukščiausias tarp visų ES šalių – didesnis kainų augimas buvo fiksuotos tik Vengrijoje. Jei vidutinė buto kaina Lietuvoje 2017 metais buvo kiek daugiau nei 48 tūkstančiai eurų, tai pernai šis rodiklis viršijo 83 tūkstančius eurų – 72 procentų kainų augimas per šešerius metus.
Žinoma, būsto kainų augimas savaime nereiškia, kad būstas tampa sunkiau įperkamas gyventojams – tai priklauso nuo to, kaip sparčiai auga žmonių atlyginimai lyginant su gyvenamojo būsto verte.
Atlyginimai Lietuvoje augo, tačiau savo tempu nepralenkė būsto kainų kilimo, atsiradusio dėl statybinių žaliavų ir darbo jėgos šiame sektoriuje brangimo. Prie šios tendencijos galima pridėti pastaraisiais metais rekordiškai augusias Europos Centrinio Banko bazines palūkanų normas. Šios turi didelę įtaką paskolą būstui įsigyti planuojančių imti gyventojų galimybėms įpirkti būstą. Šių dviejų faktorių samplaika lėmė, kad praėjusių metų antroje pusėje būsto įperkamumo rodikliai pasiekė nuo 2010 metų nematytas žemumas.
Nors šiemet būsto įperkamumas nuo praėjusių metų dugno atsispyrė ir situacija neženkliai pagerėjo, tačiau galimybės įsigyti būstą ilgojoje perspektyvoje, ypač Vilniuje, išlieka komplikuotos.
Pagrindinis veiksnys, lemiantis bet kokios gėrybės kainą – paklausos ir pasiūlos santykis. Sostinėje paklausa nuosavam būstui didėja augant gyventojų skaičiui – Vilniuje kasmet stabiliai daugėja po 10-20 tūkstančių naujų gyventojų. Tuo tarpu, pasiūlos pusėje tokio augimo nematyti – nekilnojamo turto vystytojai vis garsiau kalba apie sulėtėjusius biurokratinius procesus, kurie neleidžia pakankamai sparčiai statyti pastatų, įskaitant ir gyvenamuosius namus.
Situaciją palikus savieigai, rizikuojame privažiuoti iki bedugnės krašto, kuomet žmonių sostinėje bus daugiau negu fiziškai gali sutilpti į joje esančius būstus.
Kokia būsto politika yra reikalinga, kad stabilizuotume situaciją tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje?
Visų pirma, vieninga būsto politika apskritai turi atsirasti. Joje turi būti nubrėžtos aiškios gairės ir tikslai, kuriuos turime pasiekti šioje srityje, kad atsirastų daugiau galimybių įsigyti nuosavą būstą. Politikoje – kaip taisyklė – kuo daugiau virėjų sukasi virtuvėje, tuo prastesnis patiekalas gaunasi. Ir tame būryje virėjų nerasi nė vieno virtuvės šefo, kuris atsakytų už rezultatą.
Todėl reikia pradėti nuo plano ir plano šeimininko. Kas dabar atsakingas už būsto politiką Lietuvoje? Aplinkos ministerija, kuri kontroliuoja būsto statybos ir modernizavimo klausimus? Ar Socialinių reikalų ir darbo ministerija, kuri koordinuoja finansines programas, skirtas būsto prieinamumui didinti? Šie du dėmenys yra kritiškai svarbūs būsto įperkamumo politikai, bet nėra iki galo aišku, kas užduoda toną, o kas – tik įgyvendina numatytą viziją.
Tokiame plane pamatinę vietą turėtų užimti sprendimai dėl būsto pasiūlos didinimo. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos šiemet inicijuota apklausa parodė, kad net 56 procentai šalies gyventojų mano, kad finansiškai įkandamo būsto pasiūla jų gyvenamajame mieste ar rajone yra per maža.
Pakankamos būsto pasiūlos tikslas yra pasiekiamas tik glaudžiai bendradarbiaujant su savivaldybėmis, kad miestų ir rajonų plėtros planai būtų rengiami, siekiant skatinti gyvenamojo būsto statybą. Taip pat reikalinga sinergija tarp vietinės ir nacionalinės valdžios, kad būtų spartinamos statybos leidimų išdavimo procedūros, procesai būtų paprastesni, o vystytojai būtų suinteresuoti kuo greičiau gautus statybos leidimus konvertuoti į statybvietes, o ne juos marinuoti.
Paklausos pusėje, valstybė turi imtis priemonių sudaryti palankesnes sąlygas žmonėms įsigyti pirmąjį būstą. Dabartinė pirmojo būsto paramos programa subsidijuoja būsto įsigijimą visur, tik ne ten, kur žmonės iš tiesų dažniausiai susiduria su finansiniais barjerais norėdami turėti pirmąjį nuosavą būstą – didžiuosiuose miestuose ir aplink juos.
Čia įkvėpimo galima paieškoti Jungtinėje Karalystėje – joje veikia dalinės būsto nuosavybės modelis, kuris leidžia įsigyti dalį norimo būsto (nuo ketvirtadalio iki trijų ketvirtadalių), o už likusią dalį mokėti nuomą. Tokiu būdu sumažinamas būtino pradinio įnašo dydis, tampa lengviau gauti banko paskolą. Na, o likusią dalį galima nusipirkti bet kada vėliau. Svarbiausia, kad palankesnio būsto įsigijimo sprendimus valstybė pasiūlytų visiems, kurie susiduria su šiuo iššūkiu ir nerūšiuotų žmonių pagal jų geografinę lokaciją.
Reikalingos ir tikslinės priemonės, kurios padėtų būsto įperkamumo iššūkius įveikti socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Vienas iš galimų būdų spręsti tai – dalinė pradinio įnašo kompensacija. Tokia priemonė galėtų pakeisti dabartinę valstybės subsidiją būsto įsigijimui regionuose, nes ji būtų skiriama atsižvelgiant į šeimos finansinius pajėgumus nusipirkti būstą, o ne į savivaldybę, kurioje tas būstas yra perkamas.
Būsto įperkamumas ateityje gali tapti didžiule Lietuvos problema, bet dar yra laiko ją spręsti. Ateinantys ketveri metai bus itin reikšmingi – per juos turės būti priimti sprendimai, kurie lems, ar situaciją stabilizuosime, ar leisime traukiniui nuvažiuoti nuo bėgių.
O sprendimai turi būti realūs, nes pažadai didinti paramą visiems ir pristatyti municipalinių būstų gali atrodyti simpatiški tik iki tol, kol nepradedi skaičiuoti, kiek pinigų tai kainuotų mokesčių mokėtojams.
