Pažiūrėkime į siūlomas papildomas išlaidas detaliau. Jų liūto dalį sudaro Antano Matulo ir Raimundo Martinėlio siūlymas 1,1 mlrd. eurų padidinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Šis pasiūlymas – gal ir didžiausias savo apimtimi, bet turbūt nėra labiausiai nepagrįstas. Išties, didžiules problemas sveikatos draudimo sektoriuje nulėmė perdėtai prisiimti, tačiau nevykdomi įsipareigojimai itin didelę dalį šalies gyventojų drausti sveikatos draudimu valstybės lėšomis. O ir patys pasiūlymo autoriai pripažįsta suprantantys, kad gauti tokias lėšas iš biudžeto yra beveik nerealu, bet šiuo pasiūlymu norima atkreipti dėmesį, kad kiekvienais metais valstybė į PSDF nesumoka daugiau kaip 1 mlrd. eurų įstatymuose numatytų įmokų. Žinoma, sisteminės problemos sprendimui išlaidų didinti nebūtina – galima pasvarstyti galimybę mažinti valstybės lėšomis draudžiamųjų ratą, kuriame dabar – ir dvasininkai, ir vieniši tėvai, ir studentai, ir neįgalieji, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų.
Tačiau kam Seimo nariai siūlo išleisti dar beveik 400 mln. eurų? Štai kartu sudėjus Seimo nariai užregistravo 180 mln. vertės pasiūlymų didinti švietimo sektoriaus darbuotojų algas. Išties, švietimo sistemos skaudulių ignoruoti neįmanoma ir belieka tikėtis, kad Seimo narių rūpestis yra nuoširdus, o ne apsimestinis ir paskatintas baimės, kad mokytojai, užuot ruošę abiturientus egzaminams, vėl savaites leis užsibarikadavę ministerijose. Tačiau rūpesčio nuoširdumu abejoti verčia tai, kad švietimo sektoriaus problemų nenorima spręsti iš esmės – pustuštės regionų mokyklos, per kaminus leidžiančios milijonus, kurie galėtų būti skirti pedagogų algoms, Seimo narių dėmesio nesulaukia.
Iš kur visiems šiems „geriems norams“ gauti pinigų? Pinigų poreikis didelis, bet racionalių sprendimų, iš kur jų gauti, Seimo nariai demonstruoja nedaug.
Atvirkščiai, gąsdinama mokyklų uždarymu ir dedamos visos pastangos, kad ugdymo įstaigų tinklas būtų nereformuojamas. Neatsitiktinai ir patys seimūnai siūlo skirti papildomus 16 mln. eurų remontuoti (dažniausiai – savo rinkiminėms apygardoms priklausančių) mokyklų aktų sales, lopyti stogus, įrengti baseinus, stadionus ir kūno kultūros centrus. „Kiekvienam – po baseiną!“ – galėtų būti neoficialus biudžeto svarstymų šūkis. Ir kyla baseinai kaip grybai po lietaus – nutolę vienas nuo kito keliolikos kilometrų atstumu, pustuščiai ir reikalaujantys lėšų kasmetinei jų priežiūrai.
Kita „deganti“ problema, atsispindinti šiųmetėse išlaidų eilutėse – priešgaisrinės apsaugos finansavimo didinimas. Ugniagesių atlyginimams, jų darbo priemonėms siūloma skirti apie 30 mln. eurų. Ši problema, turbūt, iliustruoja bendrus valstybės problemų sprendimo (ne)gebėjimus – problemas sprendžiame ne užbėgdami joms už akių, ne atlikdami sistemines reformas, ne laikydamiesi ilgalaikių strategijų, o „gesindami gaisrus biudžeto milijonais“. Kuo šis būdas toks prastas? Ogi tuo, kad net jei šiemet ir skirsime vienai ar kitai problemai keliasdešimt milijonų, kitąmet, tikėtina, raudonos vėliavos kils kitose srityse, o praėjusių metų skauduliai niekur neišnyks, tik nuslinks į antrą planą.
Likusius milijonus sunkiau suskirstyti į kategorijas – ten ir lėšos ligoninėms, kultūros centrams bei geležinkelio tiltams, tačiau siūloma skirti lėšų kontracepcijai, melioracijai ir mikrokompiuteriukams, Keli šimtai tūkstančių – istorinės Prezidentūros aplinkai sutvarkyti. Milijonas – Kauno ledo arenai. Dar milijonas – Vilniaus, kaip sostinės, infrastruktūrai gerinti. Milijonas šen, milijonas ten – kas besupaisys.
Panašu, kad neatsakingas pinigų leidimas – dar viena naujoji mūsų valstybinė religija.
Iš kur visiems šiems „geriems norams“ gauti pinigų? Pinigų poreikis didelis, bet racionalių sprendimų, iš kur jų gauti, Seimo nariai demonstruoja nedaug. Pagrindiniai siūlomi šaltiniai – Finansų ministerijos asignavimai, viršplaninės biudžeto pajamos, skolos aptarnavimo išlaidų mažinimas, akcizų bei azartinių žaidimų mokesčiai. Seimo narių fantazijoms realizuoti vien akcizus reikėtų padidinti 100 mln. eurų sumai – daugiau nei verta visa žemės ūkyje naudojamo dyzelino lengvata, dėl kurios dalies sumažinimo ietys laužomos ne vieną mėnesį ir panašu, kad sutarimo šiuo klausimu toli gražu nematyti. Finansų ministerijos asignavimus, valstybės skolos aptarnavimo išlaidas sumažinti ar viršplaninių biudžeto pajamų surinkti papildomų išlaidų finansavimui reikėtų apie 300 mln. „Pala, pala, tai jei čia tokie nearti dirvonai, kodėl iki šiol to nebuvo padaryta?“ – gali kilti klausimas, į kurį atsakymo nėra.
O juk visus šiuos pasiūlymus reikėjo parengti tam gaištant brangų įstatymų leidėjų darbo laiką. Juos reikės svarstyti ir dėl jų teks balsuoti. Beje, pabaigai – papildomus 2,2 milijono siūloma skirti bažnyčioms ir koplyčioms. Simboliška, juk panašu, kad neatsakingas pinigų leidimas – dar viena naujoji mūsų valstybinė religija.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.