Štai pusantro mėnesio dalis šalies ekonomikos – visiškai sustojusi. Vyriausybės užsakymu strateginės analizės centro „Strata“ atliktas tyrimas rodo, kad dėl karantino beveik pusė iš Lietuvoje įregistruotų 107 tūkst. ūkio subjektų buvo priverstos nutraukti arba iš esmės apriboti veiklą. Dar daugiau kaip 3 tūkst. įmonių (kurių veikla tiesiogiai dėl karantino nebuvo apribota) apyvarta nukrito daugiau kaip 40 proc. Lyginant su karantino pradžia, darbo šiandien neturi daugiau nei 30 tūkst. asmenų – palyginimui, maždaug tiek gyventojų gyvena Mažeikiuose. Ketvirtis milijono samdomų darbuotojų ir dirbančiųjų savarankiškai – prastovose. O kur dar dešimtys tūkstančių sergančių, slaugančių vaikus ar vyresnio amžiaus artimuosius ar esančių neapmokamose atostogose.
Akivaizdu, jog ir įmonių pelnus, ir 10 proc. siekusį darbuotojų atlyginimų augimą artimiausiu laiku teks pamiršti.
Spartus ekonomikos ir atlyginimų augimas, kuriuo dar neseniai džiaugėmės, dabar atrodo it tolimas miražas. Nutilo kalbos apie „stebuklingą gerovės valstybę“, kurioje visiems dosniai duodama ir niekam nieko nesumažėja. Vos per daugiau nei mėnesį dauguma suprato, kad gerovė sukuriama tik darbu, o ne mechaniškai perskirstant ir padalinant. Sumažėjo ir politinių reklamų, kuriose pasipiktinęs darbuotojas rėžia „jei nėra iš ko pakelt algos, kodėl darbdaviai skaičiuoja tiek pelno?“. Akivaizdu, jog ir įmonių pelnus, ir 10 proc. siekusį darbuotojų atlyginimų augimą artimiausiu laiku teks pamiršti. Dar akivaizdžiau ir tai, kad būtent geri įmonių veiklos rezultatai lemia atlyginimų augimą. Kitaip tariant, nuostolingų įmonių galimybės mokėti ir didinti algas yra itin ribotos.
Būtent todėl net ir tie politikai, kurie meile verslui šiaip jau nespindėdavo, dabar palenkę galvas dirba prie paskolų garantijų verslui ir darbo vietų subsidijų schemų. O apie verslą, kuris mėnesį negaudamas pajamų nesugeba išsilaikyti, neatsakingai leptelėjęs premjeras šios temos nebeplėtoja. Populizmas bandant visas problemas suversti verslui vis labiau nebeveikia, nes nebeveikiant pačiam verslui, bendras vaizdas tampa itin niūrus. Ir patys politikai supranta, kad Seimo nariu įsidarbinti gali tik 141 žmogus. Kitiems darbo tenka ieškotis kitur – dažniausiai, privačiame sektoriuje.
Valdžia užsienio šalyse mažina veiklos reguliavimus, pratęsia, pavyzdžiui, gydytojų licencijas, kad papildyti kovojančių su pandemija gretas galėtų į pensiją išėję profesionalai. Svarstomos ir diegiamos tokios priemonės, kaip neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas, socialinio draudimo įmokų ar mokesčių viršvalandžiams mažinimas – kad atsigriebti galėtų gyventojai, kurių pajamos per karantiną buvo sumažėjusios. Lietuvoje bijoma net darbo santykius atlaisvinti. Į „nulinės apimties darbo sutartis“, kai darbdaviui pasiūlius, darbuotojas per savaitę gali dirbti tiek, kiek jam norisi pačiam, o taip pat – net keliose įmonėse vienu metu, žiūrimą ne kaip į galimybę papildomai užsidirbti, o kaip į potencialų naują „šešėlio“ šaltinį.
Populizmas bandant visas problemas suversti verslui vis labiau nebeveikia, nes nebeveikiant pačiam verslui, bendras vaizdas tampa itin niūrus.
Kitur mažinami ir įmonių mokesčiai – Čekija, Lenkija, Norvegija, Naujoji Zelandija įveda galimybę įmonėms nuostolius „perkelti į praėjusius metus“ ir taip susigrąžinti dalį anksčiau sumokėto pelno mokesčio. Taip įmonės iš esmės gelbstimos jų pačių lėšomis, o pats mechanizmas – itin nesudėtingas ir nereikalaujantis daug pakeitimų. Mažinami pelno mokesčio tarifai, leidžiama greičiau nudėvėti ilgalaikį turtą ir t.t.
Visi šie Vyriausybių žingsniai ne veltui – suprantant, kad būtent darbas ir juo sukuriama vertė mus iš susidariusios situacijos gali „ištraukti už ausų“. Belieka tikėtis, kad Tarptautinę darbo dieną lydės ir greitas sugrįžimas į darbus „pilna apimtimi“, o ir Vyriausybė išdrįs priimti ne tik populistines priemones, tokias, kaip pinigų dalybos net ir tiems, kurie turi užtikrintas pajamas, bet ir imsis veiksmų, kurie padės daug greičiau atsitiesti norintiems dirbti.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
