Deja, darbais šiuos planus vadinti liežuvis neapsiverčia – nepanašu, kad vyktų kokios nors rimtesnės diskusijos apie, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos sektorių reformas, kurių verkiant reikia. Ne. Pagrindinis derybų objektas – pinigai. Iš ko paimti ir kam kiek padalinti. Koalicijos derybos virto dalybomis.
Susipainioję skaičiuose politikai rizikuoja priimti nepakeliamus įsipareigojimus. Juk jau ir dabar motinystės išmokoms trūksta pinigų.
Dalinama bus ypač dosniai – siūloma vaiko pinigus didinti nuo 50 iki 70 eurų, o nepasiturintiems ir vaikams iš gausių šeimų – iki 100 eurų. Tam per metus prireiktų beveik 500 mln. eurų. Daugiau nei skiriama aplinkosaugai arba poilsiui, kultūrai, sportui ir žiniasklaidai kartu sudėjus. Niekas nesako, kad parama šeimoms, auginančioms vaikus, yra mažiau svarbi nei kitos paminėtos sritys – tai tik iliustracija, kokią solidžią viešųjų išlaidų dalį dabar skiriame šiai priemonei. Nors toli gražu ne visoms šeimoms ši parama yra būtina. Pagrindinė šios priemonės yda ir yra ta, kad ji skiriama visiems, o ne tik tiems, kuriems jos tikrai reikia. Kitaip sakant, dabar vaiko pinigus moka patys dirbantys vaikų tėvai, kurių sumokėti mokesčiai apsisuka valdininkų rankose ir virsta vaiko pinigais. Užuot mažinusi mokesčius, valdžia vaidina geradarę, o iš tiesų dalina mūsų pačių mokesčiais sumokėtus pinigus.
Nežinia, ar ant koalicijos derybų stalo išliks kita parodomoji „meilės rinkėjams“ priemonė – siūlymas didinti vaiko priežiūros išmokas. Pamirštama, kad šios ne tik yra itin dosnios kitų ES šalių kontekste. Jos ir mokamos itin ilgai. Štai bendra motinystės ir vaiko priežiūros atostogų trukmė, išsaugant darbo vietą, Lietuvoje gali trukti 148 savaites, kai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, dažnai vadinamos pasaulio turtingųjų klubu, narių vidurkis yra vos 66 savaitės. Lietuvos valdžia, mano, kad galime sau leisti daugiau, nei gerokai labiau už mus pasiturinčios valstybės.
Nors, skaitant pasiūlymą atrodo, kad mūsų politikai gal paprasčiausiai turi sunkumų su matematika. Originalus „tvarkiečių“ pasiūlymas skamba taip – padidinti pirmųjų metų išmoką iki 100 proc. tėvo ar motinos algos, antrųjų – iki 75 proc. Spėjant, kodėl pasirinkti būtent tokie išmokų dydžiai, atrodo, kad dalis politikų bus pasižiūrėję, kad nuo šių metų vaiko priežiūros išmoka pirmaisiais metais siekia nebe 100, o 77,58 proc. gavėjo buvusio darbo užmokesčio. Tačiau dėl darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokų sujungimo, atlyginimas „ant popieriaus“ padidėjo 1,289. Dėl to buvo pakeista tik procentinė socialinio draudimo išmokų išraiška. Nors „į rankas“ išmokos, kaip ir atlyginimai, nesumažėjo. Jei atlyginimas „ant popieriaus“ buvo 1000 eurų, tuomet 2018 m. pirmųjų metų išmoka „į rankas“ siekė 790 eurų. Po reformos vaiko priežiūros išmoka, kai vaikas prižiūrimas vienus metus, procentais sudaro nebe 100 proc. kompensuojamo uždarbio dydžio, bet 77,58 proc. Nuo 1289 eurų „ant popieriaus“ atskaičius GPM ir sveikatos draudimo įmokas tai yra tie patys 790 eurų „į rankas“. Kitaip tariant, susipainioję skaičiuose politikai rizikuoja priimti nepakeliamus įsipareigojimus. Juk jau ir dabar motinystės išmokoms trūksta pinigų „Sodros“ biudžete – išlaidos joms viršija pajamas.
Bene ciniškiausia idėja iškelta derybose – sukurti įspūdį, kad visas šias valdžios „dovanas“ apmokės turtingieji.
Bene ciniškiausia idėja iškelta derybose – sukurti įspūdį, kad visas šias valdžios „dovanas“ apmokės turtingieji. Siūloma įvesti didesnį – 32 proc. dydžio – gyventojų pajamų mokesčio tarifą uždirbantiems daugiau nei 10 vidutinių darbo užmokesčių. Kitaip, nei parodomuoju žingsniu, tokios idėjos nepavadinsi – juk planuojamos pajamos sieks vos 4 mln. eurų. Mokesčių mokėtojams ir pačiam mokesčių administratoriui, turbūt, daugiau kainuotų siūlomos sistemos administravimas. Visgi, tai – neraminanti idėja. Pandoros skrynia buvo atverta jau šiemet įsigaliojus 27 proc. tarifui daugiau uždirbantiems. Jau tada sklandė nerimas, kad panorėjusi valdžia galės žemyn leisti kartelę, nuo kurios reikia mokėti didesnius mokesčius ir vis daugiau gyventojų apmokestinti didesniu tarifu. O kur dar precedentas registruoti vis didesnius mokesčio tarifus. Kas ateityje pasiūlys daugiau?
Vis dar smagiai pūškuojanti šalies ekonomika leidžia dosniai dalinti svetimus pinigus. Jais kaip medumi užtepamos atminties spragos – apie ekonominę krizę, kurios metu politikų dosnumas praktiškai „pasmaugė“ biudžetą. Panašu, kad praėjusios krizės priežastys nagrinėtos veltui. Kam dar kapstytis po svetimas klaidas, jei jos entuziastingai kartojamos pirmai progai pasitaikius?
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
