Gal už langus ir nemokėsite, bet gali tekti mokėti už nekilnojamąjį turtą, už kurį anksčiau nemokėjote ar už „prabangą“ važinėtis automobiliu. Deja, ir gyventojų pajamų mokesčių (GPM) gali tekti mokėti daugiau, jei nors šiek daugiau uždirbate.
Tai kas gi planuojama? Kaip ir kasmet, ketinama „reformuoti” mokesčių sistemą didinant turto, vartojimo ir prabangos mokesčius bei peržiūrint mokesčių lengvatas. Ir jau nieko stebinančio – kalbos apie mokesčių pertvarką neapsieina be progresinių tarifų mokesčių pasiūlymų, kurių dauguma realiai yra ne kas kitas, o mokesčių didinimas.
Labiausiai pasiturinčių asmenų dalis – labai nedidelė. Ir labai mobili. Tai reiškia, kad valstybei nusitaikius į trečdalį jų pajamų, jie nesunkiai gali persikraustyti į kitą šalį.
Progresinių mokesčių pasiūlymų variantų ant valdžios stalo – bent keli. Naujausias jų – ne 15, o 19 proc. GPM tarifu apmokestinti uždirbančius daugiau nei 1155 eurus „į rankas“. Dar didesnis – 24 proc. dydžio tarifas – uždirbantiems daugiau kaip 1875 eurus. O tiems, kurių pajamos siekia 2545 eurus – nuo kiekvieno papildomai uždirbto euro GPM tektų atseikėti 29 ct. Nepamirškime, kad 3500 eurų „ant popieriaus“ uždirbantis asmuo, kuriam ir būtų taikomas šis maksimalus GPM tarifas ir taip kas mėnesį sumoka dar apie 1400 eurų „Sodros“ įmokų.
Projektą parengę Seimo nariai teigia, kad tai „turi užtikrinti galimybes sumažinti mokestinę naštą labiausiai pažeidžiamai gyventojų daliai, tuo tarpu vidurinės klasės atstovams permainos mokesčių srityje neturėtų sukelti neigiamų pasekmių“.
Tačiau realybė – daug sudėtingesnė. Labiausiai pasiturinčių asmenų dalis – labai nedidelė. Ir labai mobili. Tai reiškia, kad valstybei nusitaikius į trečdalį jų pajamų, jie nesunkiai gali persikraustyti į kitą šalį. Tačiau viduriniosios klasės atstovams tai padaryti gali būti daug sunkiau. Būtent jie ir taptų pagrindinėmis siūlomo „progreso“ aukomis. Nors retas kuris uždirbantis daugiau nei 1000 eurų save turbūt priskirtų viduriniajai klasei – greičiau, vos kiek prakutusiems. Ir tai – tik tuo atveju, jei šeimoje visi uždirba panašiai.
Pasiūlymu nepamirštama pasityčioti ir iš auginančių vaikus. Jei iki šių metų dirbantys tėvai galėjo pasinaudoti papildomu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD) ir taip mokėti mažesnius mokesčius, tai šiemet jie jau – nuo valstybės priklausomi išmokų gavėjai, sumokėtus didesnius mokesčius iš valstybės atgaunantys „vaiko pinigais“. Progresinių mokesčių iniciatoriai siūlo grįžti prie senosios tvarkos – dirbantiems tėvams taikyti NPD. Bet ne visiems. Uždirbantiems daugiau, kaip 1260 eurų, papildomas NPD taikomas nebebūtų. Ir tektų mokėti dar aukštesnį GPM tarifą. Įsivaizduokite situaciją: keturių asmenų šeima su vienu nedirbančiu sutuoktiniu, pajamos vienam žmogui apie 400 eurų – mokate progresinį GPM tarifą.
Tačiau labiausiai progresinių mokesčių pavojai atsiskleidžia stebint, kaip jie progresuoja. Štai dar rugpjūčio mėnesį Seime buvo registruotas progresinių mokesčių pasiūlymas, kuriame numatyti 15-20 proc. siekiantys GPM tarifai. Po 4 mėnesių tie patys progresinių mokesčių entuziastai jau registruoja pasiūlymą, kuriame tarifai siekia 14-29 proc. Panašu, kad pavasarį su parskrendančiais paukščiais galime sulaukti ir 40 proc. dydžio GPM iniciatyvų, o vasaros pabaigoje – siūlymų pusę savo pajamų iškart atriekti gyventojų pajamų mokesčiui. Jei norinčių mokėti didesnius mokesčius bus nepakankamai – visad bus galima žemyn nuleisti kartelę, nuo kurios tas didesnis tarifas yra taikomas. Apie tai progresinių mokesčių entuziastai dažnai nesusimąsto.
Teigiama, esą, įvedus progresinius mokesčius, būtų galima sumažinti mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems. Niekas nesiginčija, kad mažinti darbo mokesčius būtina. Tai daryti buvo bandoma ir pernai. Tačiau be padidinto NPD mažiausias pajamas gaunantiems asmenims daugiau pokyčių neįvyko. „Sodros lubos“, galėjusios sumažinti mokesčių naštą daugiau uždirbantiems, buvo išmestos iš mokesčių pakeitimų vežimo dar rudenį.
„Sodros lubos“, galėjusios sumažinti mokesčių naštą daugiau uždirbantiems, buvo išmestos iš mokesčių pakeitimų vežimo dar rudenį.
Jų vietą užėmė „Sodros grindys“. Vietoj mokesčių mažinimo padidinti mokesčiai mažiausių pajamų gavėjams – tiems, kurie dirba už minimalųjį atlyginimą ne pilnu etatu. Kai kuriems dėl tokių pakeitimų mokesčių našta išaugo kelis kartus. Daliai jų darbas jau tapo per brangiu „malonumu“ – dėl išaugusios mokesčių naštos dalis dirbančiųjų už minimalią algą buvo atleisti arba patys išėjo iš darbo.
Belieka tikėtis, kad kiti siūlomi mokesčių pakeitimai nepaliks gyventojų be būsto ar automobilio. Būtent apie turto mokesčių pakeitimus puse lūpų užsimena valdžios atstovai. Nekilnojamojo turto mokesčiai gyventojams auga kasmet. 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinus gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo nustatyta 1 mln. litų (~290 tūkst. eurų) neapmokestinamoji riba. 2015 m. ši riba buvo sumažinta iki 220 tūkst. eurų. Nuo šių metų dar didesnius mokesčius teks mokėti turintiems didesnės kaip 300 tūkst. eurų vertės turto. Jau praėjusiais metais Seime diskutuota dėl brangesnio, kaip 150 tūkst. eurų, turto apmokestinimo. Panašu, kad diskusijos šia tema tęsis ir šiemet. Matyt, kad neužilgo ir tie laikai, kai mokėti šį mokestį teks už bet kokį turimą nekilnojamąjį turtą.
Seimo pirmininkas jau yra užsiminęs, kad pritartų ne tik visuotiniam nekilnojamojo turto, bet ir automobilių apmokestinimui. Tokia pozicija gali atrodyti kiek ciniškai. Ypač įvertinus tai, kad nuo šių metų buvo padidintas akcizas dyzeliniam kurui, dėl ko jis pabrango maždaug 2 ct.
Kasmet kaitaliojant mokesčių sistemą, teikiant nepagrįstus pasiūlymus ir juos atsiimant būtina nepamiršti, kad mokesčių migloje paskui valdžią klajoja ir 1,3 mln. šalies dirbančiųjų. Nerasdami išėjimo dalis paklysta šešėlyje, kita dalis – peržengia šalies sienas ir pasilieka kitur, kur veikti paprasčiau, o taisyklės – aiškesnės.
Premjero teigimu, mokesčių pertvarkos tikslas – paprastesnė, skaidresnė ir teisingesnė mokesčių sistema. Tokiam tikslui negalima nepritarti. Tad ir pradėti reikėtų nuo žingsnių, kuriems pernai žengti pritrūko ryžto. „Sodros“ vadinamųjų darbdavio ir darbuotojų įmokų sujungimas galėtų tapti pirmuoju, leisiančiu supaprastinti mokesčių sistemą ir gyventojams geriau suprasti, kiek mokesčių jie sumoka. Tuomet galima būtų imtis mokesčių tarifų ir paramos formų peržiūros.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė.
