Viena vertus, tarp A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus, bent jau iš mano pozicijų žiūrint, yra labai daug kas bendro. Visų pirma, jie priklauso tai pačiai kartai. Tą kartą būtų galima pavadinti 1956-ųjų karta, nes būtent tais metais gimė ne tik A.Kubilius, bet ir D.Grybauskaitė bei R.Paksas. Kiti premjerai, kaip A.Abišala, gimė likus trims dienoms iki 1956-ųjų, o G.Vagnorius – pusmetis po jų. Iš dalies šiai kartai galima priskirti ir J.Oleką (1955), I.Šiaulienę (1955), Z.Balčytį (1953) bei G.Kirkilą (1951) ar net I.Degutienę (1949) ir A.Šleževičių (1948). A.Butkevičius gimė 1958-aisiais kaip ir J.Razma, o V.Uspaskichas – 1959-aisiais.
Pasaulyje 1956-ieji – tai ir B.Gateso, ir S.Jobso karta. O po jų atėjo dvidešimčia metų jaunesnė, kuriai galima priskirti „Yahoo“, „Google“, „Skype“, „Ebay“, „Getjar“ ar „Facebook“ kūrėjų vardus.
Tad kas būtų geresnis premjeras – A.Kubilius ar A.Butkevičius? Pradėkime nuo A.Kubiliaus ir atlikime jo silpnybių-stiprybių, arba SWOT, analizę:
Stiprybės: | Silpnybės: |
|
|
Galimybės: | Grėsmės: |
|
|
Iš tiesų kartais yra graudu sėdėti Seimo salės balkone ir suprasti, kad A.Kubilius yra vienas protingiausių ir morališkai tvirčiausių iš ten, apačioje sėdinčių žmonių. Tačiau iš dalies jo ketverių metų kadenciją galima vertinti kaip nesėkmingą ir prarastą laiką, ir neišnaudotą galimybę Lietuvai. Visų pirma dėl šių priežasčių:
* Valstybės skolos augimas nebuvo suvaldytas. Lietuvos skola nuo BVP, anot Eurostato, pagal padidėjimą per 2009–2011 m. yra septintoje vietoje ES. Skola daugiau didėjo tik dažnai linksniuojamose Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, taip pat Didžiojoje Britanijoje ir Slovėnijoje. Visos šios šalys jau turėjo didesnę skolą nei Lietuva 2008 m., ir jų pagrindinė problema buvo ta, kad pakilus palūkanoms jos nesugebėjo apmokėti savo senosios, ikikrizinės skolos aptarnavimo kaštų. Graikija bankrutuoja ne todėl, kad prastai tvarkosi per krizę, bet todėl, kad prastai tvarkėsi iki jos. Kol Lietuva per 2009–2011 m. daugiau nei dvigubai padidino savo skolą ir pasiskolino daugiau nei per visą 1990–2008 laikotarpį, Švedija sugebėjo sumažinti savo skolą (nors ji pagal BVP buvo dvigubai didesnė nei Lietuvos, tad ir jos aptarnavimo kaštai buvo didesni). Ir, aišku, net nereikia sakyti, kad Estija beveik nepadidino savo skolos ir dabar ji (6 proc.) yra mažiausia ES ir septyniskart mažesnė nei Lietuvos (40 proc.). Ir kurgi čia tas krizių premjeras?
* Nedarbo problemos nesuvaldymas ir netgi ignoravimas. 2008 m. Lietuvos nedarbas (5,8 proc.) buvo gerokai mažesnis už ES vidurkį ir mažesnis už Švedijos, Suomijos ar Lenkijos. 2011 m. nedarbas Lietuvoje (15,4 proc.) beveik dvigubai viršijo ES vidurkį ir buvo ketvirtas pagal dydį po Ispanijos, Graikijos ir Latvijos. Padėtis su jaunimo nedarbu yra dar labiau tragiška, nes Lietuva (33 proc.) yra ne tik ketvirta pagal šį rodiklį, bet ir beveik keturis kartus lenkia jaunimo pamėgtas Vokietiją (8,6 proc.) ar Norvegiją (8,7 proc.). Tose šalyse, galima sakyti, yra jaunų darbuotojų trūkumas.
Jaunieji medikai žino kad užsienyje visai neapsimoka būti anesteziologu, nes ten neduoda po kelis šimtus litų kyšio už kiekvieną operaciją.
Bent jau iš savo patirties galiu teigti, kad tiek premjero komandos rytinių pasitarimų, tiek Vyriausybės pasitarimų metu, nedarbo problema beveik niekada nebuvo rimtai svarstoma.
* Emigracija, gimstamumas ir „Sodra“ – mirtina trijų smūgių kombinacija Lietuvai. Remiantis gyventojų surašymu, kuris parodė, kad Lietuvoje 2011 m. kovo 1 d. buvo 3,054 milijono gyventojų ir tai, kad, pagal Statistikos departamento duomenis, per tuos pusantrų metų gyventojų skaičius sumažėjo dar 55-iais tūkstančiais, šiuo metu oficialus Lietuvos gyventojų skaičius turėtų būti 2,999 milijono. Psichologinė trijų milijonų riba jau peržengta. Įdomu, kodėl Statistikos departamentas planuoja paskelbti naują oficialų Lietuvos gyventojų skaičių būtent šių metų pabaigoje – jau pasibaigus rinkimams.
Tas, kas bendrauja su jaunais studentais medikais, žino, kad vienas svarbiausių klausimų yra kokią kalbą mokytis – vokiečių ar kurią iš skandinavų. Taip pat jaunieji medikai piktinasi, kad kai kuriose šalyse sunku iškart patekti į rezidentūrą, tačiau jie jau žino, kuriose šalyse yra labiau laukiami rezidentai, o kuriose lengviau įsidarbinti jau po to. Tai pat jie žino, kad Vilniaus universiteto diplomai yra labiau pripažįstami negu Kauno ir kad užsienyje visai neapsimoka būti anesteziologu, nes ten neduoda po kelis šimtus litų kyšio už kiekvieną operaciją. Taip pat jie žino, kad Lietuvoje „gerose vietose“ įsidarbinti sunku, nes yra susiformavę giminių klanai ir „su medikais yra beveik taip pat kaip su notarais“. Viena studentė papasakojo, kaip gavo darbą vien todėl, kad ligoninės padalinio vadovui paskambino pati jos pažįstama sveikatos apsaugos viceministrė.
Su „Sodra“ po 2020 m. bus tikrai blogai, tačiau A.Kubiliaus aplinka, panašu, to beveik nesupranta.
* Korupcija. Kam teko artimiau bendrauti su Vilniaus savivaldybe valdant V.Navickui, žino, kad ten buvo daug korupcijos. Na, tarkim, tai atsitiktinumas. Bet kai kito konservatorių valdyto didžiojo miesto – Panevėžio – buvęs meras V.Matuzas dabar yra įtariamas dėl daugelio korupcijos atvejų, kyla klausimas, ar tolerancija korupcijai nėra sisteminė.
* Energetika. Šioje srityje akivaizdu tik viena – kad A.Kubilius labai nuoširdžiai tiki, jog atominės elektrinės pastatymas yra vienas svarbiausių Lietuvos uždavinių. Tačiau tuo viskas ir baigiasi. Iš arti buvo galima matyti tik didelį kompetencijos ir pajėgumo trūkumą norint šį abejotinai sureikšmintą ir neaišku, ar strategiškai teisingą, tikslą įgyvendinti.
Bendras A. Kubiliaus įvertinimas – 5 balai iš 10.
Autorius yra finansų analitikas, buvęs premjero A.Kubiliaus ir opozicijos lyderio A.Butkevičiaus patarėjas.