Mokytojai, dirbdami su mokiniais, yra „popieriniame kazuse“. Jie turi vadovautis dviem skirtingas paskirtis turinčiomis programomis. Viena jų skirta ugdymui, kita – egzaminui.
Palyginus, pavyzdžiui, fizikos bendrojo ugdymo ir egzamino programas galima pastebėti labai akivaizdžių skirtumų. Ugdymo programa yra platesnė savo turiniu, tačiau egzamino programa koncentruota į siauresnio pobūdžio gebėjimus. Nemaža dalis temų, esančių ugdymo programoje, be aiškių priežasčių, nėra paliečiamos egzamino programoje. Jei ugdymo programoje netgi galima rasti užuominų apie elementariąsias daleles ar modernaus požiūrio į astronomiją formavimo apraiškų, tai egzamino programoje nieko panašaus nerasime. Nieko, kas iš tiesų yra laikoma šiuolaikinės fizikos avangardu.
Tai ne pirmas ir, tikriausia, ne paskutinis „darymo iš kito galo“ Lietuvos švietimo sistemoje pavyzdys. Pagrindinė to problema yra normalaus susitarimo, kaip turėtume ruošti savo mokinius, nebuvimas.
Ugdymo programos, nors ir yra platesnės, vis tiek neatitinka šiuolaikinių poreikių. Jos orientuotos į konkrečių temų žinias, nėra jokio gamtamokslinio ar humanitarinio požiūrio ugdymo, moksleivio ruošimo savarankiškai rasti, analizuoti ir interpretuoti mokslo pasaulio informaciją, gebėti ją vertinti ir tikrinti jos patikimumą, atrasti, kas iš tiesų yra „fake news“. Kada pasaulis vis dažniau yra statomas ant „antivaxerių“ ir „flat earth“ judėjimų bedugnės, reikia suprasti anksčiau minėtų ugdytinų kompetencijų svarbą.
Šiuo metu ministerijoje sudaryta darbo grupė ruošia ugdymo programų atnaujinimo gaires. Tačiau jas rengiant eilinį kartą į tai įsitraukti nėra kviečiama plačioji visuomenė, kuri galėtų prisidėti prie rimtų sisteminių klausimų kėlimo bei gvildenimo. Šiandien programų atnaujinimas tampa tik eiliniu biurokratiniu noru daryti kažką, nesigilinant į tikrąją problematiką.
Dabar turime tinkamiausią metą iš esmės peržiūrėti ne tik programas, bet ir visą bendrojo ugdymo sistemą.
Nepaisant tyliai kamputyje vykstančių diskusijų, apie kurias kažką išgirsti paprastiems mokytojams yra beveik neįmanoma, šiandien vienintelis „susitarimas“ dėl ugdymo, kuris iš tiesų visiems žinomas, yra egzaminai. Būtent todėl niekas garsiai nerėkia dėl ugdymo programų ir jau minėto „popierinio kazuso“.
Mintis, jog orientuotis reikia vien į egzaminą ir jo rezultatą, jau seniai aiški visiems: mokytojams, mokiniams, mokyklų administracijoms, švietimo skyriams ir galiausiai pačiai ministerijai. Biurokratijai tai patogu, nes skaičius yra tiesiog skaičius. Turint skaičius gaunama labai paprasta aritmetika, į kurią per daug nesigilinant, galima lengvai viską sudėlioti į aiškius stalčiukus.
Tad taikant anksčiau nagrinėtą švietimo sistemos konceptą, netgi motyvuotas mokytojas tampa per daug suvaržytas. Egzamino programos, nors ir siauresnės nei ugdymo, vis tiek yra per daug apkrautos. Mokytojui nelieka laiko dabartinio pasaulio ir mokslo apžvalgai, galinčio padėti formuoti mokinio „out of the box“ mąstymą.
Pavyzdžiui, neseniai vesdamas pamoką, kalbėjau apie puslaidininkius ir užsiminiau apie jų pritaikymą kompiuterinėse technologijose. Per minutę mokiniai savo klausimais temą pakreipė apie kompiuteriją, nuvedusią mane iki minties apie kvantinius kompiuterius. Tokiais atvejais mokytojams norisi papasakoti daugiau, nes tai yra ateities perspektyva su dar nesuvokiamomis galimybėmis. Tačiau būnant dabartiniuose programos rėmuose reikia kalbėti apie puslaidininkinę sandūrą ir tranzistorius. Egzamine juk niekas neklaus apie kvantinius kompiuterius ir jų pritaikymą.
Nagrinėdami egzaminų ir bendrojo ugdymo programų problematiką, turime atsižvelgti ir į taip akcentuojamą praktinių gebėjimų ugdymą bei mokymąsį per patirtį. Šiuo klausimu tenka prieiti prie vienos paprastos išvados: tam elementariai nėra laiko, nes mokinius reikia mokyti spręsti uždavinius.
Programos yra perkrautos tam neskiriant adekvataus pamokų skaičiaus, taip pat galutiniu vertės matu laikomas egzaminų rezultatas, o giluminis mokinių suvokimo, elgsenos ir gebėjimų pokytis paliekamas nuošalyje. Kita vertus, progimnazijose tam laiko yra, nes ten nėra egzaminų. Tada mokiniai į devintą klasę ateina nesuprasdami, ką reiškia formulė fizikoje. Ir čia nėra kaltos progimnazijos, čia kaltinti galime tik sistemą, liepiančią naudoti mokymąsi per realią patirtį, o gimnazijoms tuo pat metu užkraunančią Damoklo kardą paruošti mokinius egzaminams.
Kalba apie ugdymo programų pokyčius plaukioja kažkur ore, o tuo pat metu judinamos problemos stovi vietoje. Dabar turime tinkamiausią metą iš esmės peržiūrėti ne tik programas, bet ir visą bendrojo ugdymo sistemą. Jei bandysime tokioje ydingų praktikų pilnoje, nejudinamai nusistovėjusioje, sistemoje kažką keisti, tai reikėtų daryti iš esmės, o ne bandant lopyti skęstančio laivo pavienes skyles. Tam mūsų valdžia šiandien neturi nei laiko, nei noro, o galų gale juk patogiausia pokyčius pasiūlyti per rinkimus. Bet pokyčių Lietuvai ir jos švietimui reikėjo jau vakar.
Ignas Gaižiūnas yra fizikos mokytojas
