Ignas Gaižiūnas: Vasara – ne metas ruoštis nuotoliniam mokymui

Šių mokslo metų darbai pasibaigė. Lietuvoje nuo birželio 17 d. oficialiai pasibaigiant karantinui mokytojai galės trumpam grįžti į mokyklas pabaigti dirbti su keliais pataisas turinčiais mokiniais, galės prisėsti prie dažnai tuščiai daromų savianalizių ir veiklos planų, kurių nei kam reikia, nei kas juos vykdo, nei skelbia jų rezultatus ar išvadas. Galės senose vėžėse tyliai su šalia sėdinčiu kolega paburnoti, kad „ir vėl darom šitą nesąmonę“. Aišku, daliai gimnazijų mokytojų dar yra nemažai darbo su abiturientais. Mat jiems reikia vykdyti konsultacijas, nes egzaminai šiemet truks beveik iki liepos galo. Tada dar reikės tuos egzaminus ištaisyti. Tačiau didžiajai daliai mokytojų pagaliau ateina išsvajotas poilsio metas.

Panašu, kad tokiomis nuotaikomis gyvena ir mūsų valdžios vyrai, moterys bei Švietimo, mokslo ir sporto ministeris. Karantino pradžioje turėjome daug imitacinio veiksmo, valdžia aiškino, kaip mokyklos turi ruoštis nuotoliniam ugdymui, pirko kompiuterius, rašė rekomendacijas, vykdė pasitarimus ir bandė visus tiesiog nuraminti.

Niekas nenorėjo pripažinti, bet visi kažkur viduje jautėme, kad šie mokslo metai ir užsibaigs nuotoliniu būdu. Nuo pirmų karantino dienų buvo aišku, kad reikia tiesiog ruoštis tokiai mokslo metų pabaigai. Tačiau paprasčiau buvo visus raminti ir tai pavyko. Mokyklos pamažu nurimo, nes visi pamatė šitų kankinančių mokslo metų galą ir pasidavė mėginti įrodyti valdžiai, kad tuščių rekomendacinių popierių ir kompiuterių neužtenka. Kaip ir neužtenka Nacionalinės švietimo agentūros kaip šlamšto surinktos ir pagal abėcėlę excel dokumente išdėliotos bet kokios internetuose rastos medžiagos.

Svarbu suprasti, jog, nepaisant vasaros nenumaldomai atnešamos ramybės, padarytų darbų vis dar neužtenka. Specialistai garsiai teigia, jog rudenį pakartotinė užsidarymo tikimybė yra itin didelė. Remiantis tuo jau dabar reikia pradėti rengti metodinę medžiagą, skaitmeninį ugdymo turinį, vaizdo pamokas, vertinimo metodikas ir kitus gerus pavyzdžius rudeniui.

Niekas nenorėjo pripažinti, bet visi kažkur viduje jautėme, kad šie mokslo metai ir užsibaigs nuotoliniu būdu.

Dabar mes jau esame sukaupę patirties. Tarp jos yra daugybė gerų pavyzdžių, tačiau puikiai suprantame, kad tai buvo tiesiog bandymas suktis iš padėties kritiniu metu, kuomet mokyklos buvo paliktos ant ledo. Didelė dalis mokytojų bandė taikyti klasės metodus elektroninėje erdvėje, kurie dažnai arba neveikia, arba kainuoja per daug laiko tiek mokytojams, tiek mokiniams. Būtent todėl didelė dalis mūsų pasirinktų mokymo būdų šios krizės metu nėra optimalūs ar tinkami, o ir laiko surasti geriausią turinį bei metodiką nebuvo.

Jau sukauptos patirties pagrindu ministerija galėtų bent dabar daryti tai, ką reikėjo daryti prieš du mėnesius. Efektyvaus nuotolinio mokymo įgyvendinimas reikalauja iš esmės kitokio pasiruošimo ir kompetencijos. Šis krizės metu vykdytas stichinis nuotolinis mokymas yra visiškai kitoks, nei jis iš tikrųjų turėtų ar galėtų būti. Neįprastoje situacijoje ne visada lengva susiorientuoti ir sugalvoti prasmingą veiksmų schemą. Tačiau yra keletas elementarių ir ganėtinai paprastų žingsnių, kuriuos įgyvendinus ši situacija galėtų pasikeisti:

1. Parengti atvirą ir patogiai pasiekiamą ugdymo programas atitinkantį skaitmeninį turinį;

2. Parengti nuotolinio dalykų mokymo ir vertinimo metodikas;

3. Užtikrinti maksimalų virtualių mokymosi aplinkų palaikymą ir galbūt pasirinkti vienos platformos naudojimą;

4. Siūlyti mokytojams nuotolinio ir(ar) skaitmeninio ugdymo kursus.

Austrijos valdžia tik prasidėjus krizei pradėjo vystyti elektroninių mokymo išteklių duombazę. Kroatai valstybės mastu organizavo filmuotas pamokas, kad mokiniai turėtų galimybę pasiekti visus mokymosi siekinius. Estai ir prancūzai parengė tinklalapį, kuriame medžiaga keliama pagal dalykų temas ir klases. Panašių strategijų ėmėsi Vokietija ir kitos valstybės, jau nekalbant apie suomius, pas kuriuos skaitmeninė medžiaga yra rengiama ilgai ir nuosekliai. Iš tiesų pirmąjį ir antrąjį punktą įgyvendinti taip nesudėtinga.

Efektyvaus nuotolinio mokymo įgyvendinimas reikalauja iš esmės kitokio pasiruošimo ir kompetencijos.

Tiesiog nukreipkite kelis milijonus iš tų milijardų ministro Narkevičiaus gatvių tiesimui ir vasarai pasamdykite komandas, sudarytas iš švietimo specialistų, konkrečių dalykų mokytojų bei mokslininkų. Jūs net neįsivaizduojat, kokio aukšto lygio medžiagą jie parengtų už tokią sumą. Čia ir dabar galima būtų išvardyti bent fizikus mokytojus, mokslininkus ir edukologus, kuriuos surinkus į grupę gautume rezultatą, dėl kurio nebūtų gėda. Tokiu būdu galėtume per vasarą parengti turinį ne vieniems metams į priekį ir tada tiesiog reiktų sistemingo jo atnaujinimo bei palaikymo.

Truputį kitokia situacija su virtualiomis mokymosi aplinkomis. Šiuo metu mokyklos turi nemokamą prieigą prie Eduka, MS Teams ar kitų platformų dėl įvesto karantino. Tačiau tai pasibaigs net jeigu pandemijos mastas atsinaujins. Nepamirškite, kad šias paslaugas siūlo verslai, tad ilgoje perspektyvoje jie vis tiek suinteresuoti pelnu. Kita vertus, turime LINET ir LIEDM nemokamai teikiamas MOODLE paslaugas. Kauno technologijos universitetas yra viena tų institucijų, kurios visiškai savo ištekliais palaiko apie 250 mokyklų MOODLE aplinkas. Kuomet Belgijoje, Danijoje, net Bulgarijoje ir daugelyje kitų šalių iš karto visiems mokytojams ir mokiniams buvo pasiūlyta prieiga prie nemokamos virtualios aplinkos, pas mus buvo pasakyta, kad mokyklos mokymo aplinkas turi susirasti pačios.

Todėl tiesiog nesuprantama ir atrodo nusikalstama, kad valstybė iš visų tų milijardų nė kelių eurų neinvestuos į ilgalaikį virtualių mokymosi aplinkų palaikymą. Tiek KTU, tiek VDU resursai nėra begaliniai. Jau dabar, dėl suprantamų priežasčių, į šias sistemas negalima talpinti didesnės apimties vaizdo failų. Ar tikrai vietoj kelių mokyklų remonto (kurių svarbos neneigiu), nevertėtų tiesiog pasirūpinti ilgalaikiu virtualių mokymosi aplinkų palaikymu?

Todėl tiesiog nesuprantama ir atrodo nusikalstama, kad valstybė iš visų tų milijardų nė kelių eurų neinvestuos į ilgalaikį virtualių mokymosi aplinkų palaikymą.

Tuo pačiu reikia neužmiršti, kad mokytojų kompetencija yra kertinis dalykas ne tik tradiciniam, bet ir nuotoliniam mokymuisi. Nuo pat karantino pradžios valstybė patogiai užmiršo pareigą užtikrinti reikalingą paramą mokytojų kompetencijų kėlimui. Ir čia jau nekalbama apie juokingas 40 val. per metus, numatytas mokytojų kompetencijos kėlimui. Tačiau dabar būtų galima pasiūlyti intensyvesnius kursus, kurių tikslas būtų ugdyti gebėjimus dirbti virtualiose aplinkose.

Daugelio šalių vyriausybės savo ištekliais siūlė mokytojams virtualius mokymus visos pandemijos metu, tačiau pas mus tai buvo palikta privačiai iniciatyvai ir savišvietai. Situacijos švelnėjimas tam tinkamiausias momentas, nes galima būtų su mokytojais ir tiesiogiai dirbti. Galima neabejoti, kad atsirastų daugybė mokytojų, kurie sutiktų nukelti dalį šios vasaros atostogų, kad pasirūpintų savo gebėjimu geriau organizuoti ugdymą virtualiame pasaulyje.

Dabartinė situacija yra patyčios ne iš mokyklų, ne iš mokytojų, net ne iš mokinių ar jų tėvų. Matome patyčias iš mūsų valstybės ir ateities. Mat kai rudenį turėsime grįžti prie nuotolinio mokymo, tiesiog vėl mėginsime kažkaip kapstytis galvodami, kad tai laikina. Yra sakančių, kad dėl Covid-19 infekcijos nebegyvensime taip, kaip anksčiau. Tam tiesiog būtų galima pasiruošti, nes galimybių ir darbo yra daugiau negu norėtųsi.

Tačiau koks gražus oras už lango! O dirbti liko tiek nebedaug. Gal pabūkim ramiai iki rinkimų nebesinerdami iš kailio? Ramiai atostogaukime ir nesirūpinkime ateitimi, juk taip tiesiog paprasčiau…

Ignas Gaižiūnas yra fizikos mokytojas.