Šioje vizijoje šimtai žmonių rikiuojasi eilėmis miesteliuose ir kaimuose prie partijų „Veikla“ ar „Lietuvos rinkimų šou“ autobusiukų su nešiojamais kompiuteriais, atiduoda balsą ir pasiima atlygį. Arba lyg Jehovos liudytojai partijų samdyti pagalbininkai beldžiasi į namų duris, siūlydami lengvus pinigus geram savaitgaliui.
Visa tai vyksta milžinišku mastu, galinčiu iš esmės lemti rinkimų rezultatus. Teisėsaugos pareigūnai bejėgiai sukontroliuoti tokius atvejus, nes tikrinti privačių erdvių be kratos orderio jie negali. Balsų pirkimas tampa pigus ir masiškas.
Kiek reali ši vizija? Be specialių saugiklių, šia Pandoros skrynia balsų pirkėjai gali pasinaudoti tikrai nesunkiai. Tačiau, kaip dažnai nutinka diskutuojant internetinio balsavimo tema, problemos, o taip pat jų sprendimai, slypi detalėse, apie kurias retai kalbama.
Slaptas vienišas balsavimas
Pradžioje apžvelkime įprastai minimus sprendimus. Balsavimo internetu šalininkai dažniausiai kalba apie galimybę balsuoti pakartotinai, užskaičiuojant tik paskutinį atiduotą balsą.
Galima parduoti vieną balsą vienai partijai, kitą kitai, pasiimti pinigus ir galų gale likus namie vienam, nubalsuoti taip, kaip norisi pačiam! Tokį metodą naudoja estai ir daugelis kitų šalių.
Taigi galima parduoti vieną balsą vienai partijai, kitą kitai, pasiimti pinigus ir galų gale likus namie vienam, nubalsuoti taip, kaip norisi pačiam! Tokį metodą naudoja estai ir daugelis kitų šalių, įsidiegusių balsavimą internetu. Argi ne puikus sprendimas?
Pasirodo, ne. Čia verta atskirti prievartą ir balsų pardavinėjimą. Pakartotinis balsavimas užtikrina balso slaptumą, leisdamas balsuoti slaptai ir atsispirti prievartai, jei balsuoti už konkrečią partiją ar politiką rinkėją nori priversti, pavyzdžiui, „šeimos galva“ arba darbdavys.
Balsuojant internetu, darbdaviui ar šeimos nariui galima pateikti nors ir šimtą pažymėtų biuletenių, bet niekas, išskyrus patį rinkėją, negalės užtikrintai žinoti, kuris iš tų biuletenių yra paskutinysis, t.y. tikrasis. Jei rinkėjas yra motyvuotas pakeisti susiklosčiusią situaciją (o prievartos atveju dažnai taip ir būna), sukliudyti nubalsuoti iš naujo yra labai sunku, nes balsavimas internetu paprastai vyksta bent kelias dienas, o po to galima dar kartą nubalsuoti apylinkėje.
Tačiau pakartotinis balsavimas neužkerta kelio balsų pirkimui, nes jis nepriverčia rinkėjo balsuoti slaptai: rinkėjas gali lengvai nubalsuoti internetu matant balsų pirkėjui ir pasiimti atlygį. Tokiu būdu balsavimo slaptumas, kaip konstitucinė vertybė, tampa ne tik valstybės prievole, bet ir laisvu rinkėjo apsisprendimu, kurią jis pats gali pasirinkti tausoti arba jos atsisakyti.
Bet ar tai, kad galimybė parduoti balsą išlieka, yra principinis trūkumas, netobulumas? Nebūtinai. Balso slaptumas neturėtų būti traktuojamas kaip savaiminė ir besąlygiška rinkimų sistemų vertybė – jis reikalingas iš esmės todėl, kad sudaro sąlygas rinkėjui balsuoti laisva valia, niekieno neverčiamam. Tačiau būtent tokias sąlygas sudaro pakartotinis balsavimas, taip atitikdamas visus slaptumo principui keliamus kriterijus.
Identifikuotis galės ne kiekvienas
Vis dėlto šie pasvarstymai neišsprendžia balsų pirkimo problemos. Naivu tikėtis, kad rinkėjas, pardavęs balsą, bus pakankamai pilietiškas ir motyvuotas, kad eitų balsuoti iš naujo.
Estijos bei kitų šalių patirtis rodo, kad tik nedidelė dalis balsavusiųjų internetu (apie 3 proc., pagal OSCE/ODHIR duomenis) pasivargina balsuoti dar kartą arba eina balsuoti iš naujo apylinkėje. Laisvas pasirinkimas tokiam rinkėjui neįdomus – arba parduoti balsą ir buvo jo laisvas pasirinkimas.
Tad sakykim, kad dėl valstybės gerovės, saugant ją nuo nepilietiškų rinkėjų veiksmų, privalome kuo labiau apriboti galimybes pardavinėti balsus. Klasikinis būdas tai pasiekti – įvesti prievolę balsuoti slaptai (kas yra dalinai įgyvendinta dabartinėje rinkimų sistemoje, kur rinkėjai į kabiną privalo eiti po vieną) ir nepaliekant galimybės užfiksuoti ir perduoti įrodymą apie savo atiduotą balsą.
Balsų pirkimą galima stipriai apsunkinti, pasinaudojant natūraliais balsavimo proceso barjerais – pavyzdžiui, tapatybės nustatymo procedūromis, balsavimą internetu padarant sunkiai prieinamu rinkėjų rizikos grupei, labiausiai linkusiai parduoti balsus.
Bet, kaip minėta, balsavimo internetu atveju to padaryti neįmanoma. Kita vertus, balsų pirkimą galima stipriai apsunkinti, pasinaudojant natūraliais balsavimo proceso barjerais – pavyzdžiui, tapatybės nustatymo procedūromis, balsavimą internetu padarant sunkiai prieinamu rinkėjų rizikos grupei, labiausiai linkusiai parduoti balsus.
Internete tapatybės nustatymas greičiausiai būtų įmanomas šiais būdais: mobilusis parašas, el. parašas (USB pavidalu), asmens tapatybės kortelė su skaitytuvu, ir galbūt el. bankininkystė. Mobilųjį ir elektroninį parašą Lietuvoje sudėjus turi apie 70 000 ir 30 000 gyventojų atitinkamai – dažniausiai tai verslininkai ir kiti aukštesnėse pareigose dirbantys žmonės, turintys dažnai pasirašinėti skaitmeninius dokumentus, taip pat valstybės tarnautojai. Šie žmonės – tikrai ne tai, ką įprastai įsivaizduojame kaip balsų pardavėjus.
Tuo tarpu asmens tapatybės kortelę su galiojančiu sertifikatu turi apie milijoną žmonių, kurie, atrodytų, gali tapti derlingais neartais dirvonais su kortelių skaitytuvais vaikštantiems balsų pirkėjams. Ir, nepaisant ankstesnių pamąstymų apie tai, kad rinkėjas galbūt turi teisę pasirinkti, parduoti savo balsą ar ne – visgi tokie papirkimų mastai galėtų sukelti grėsmę visai valstybei. Tačiau reiktų suvokti, kad šis skaičius – smarkiai perdėtas dėl kelių priežasčių.
Pirma, kortelės išdavimas kainuoja 30 litų. Ko gero, dažnas rinkėjas, esantis balsų pardavimo rizikos grupėje (stereotipinis vaizdinys: mažas pajamas gaunantis, įvairių priklausomybių turintis, įsitraukimo ir susidomėjimo valstybės gyvenimu stokojantis), nenorės leisti šių pinigų papildomam asmens tapatybės dokumentui, ypač jei jau turi pasą.
Antra, mažai kam žinoma, kad identifikuojantis su kortele el. erdvėje, rinkėjo yra prašoma įvesti aštuonių skaitmenų PIN kodą, kuris išduodamas kartu su kortele. Įdomu, kiek skaitytojų galėtų be rūpesčių pasakyti savo kortelės PIN kodą? Tokį kodą atsiminti sunku, tad jį reikia kažkur saugoti. Tačiau jį lengva pamesti, ypač tiems, kurie nesinaudoja kortele nuolatos. Todėl tikėtina, kad didelė dalis naudotojų net negalėtų šia kortele pasinaudoti.
Galiausiai, net įsigijus kortelę, norint identifikuotis ir balsuoti internete, reikia joje turėti galiojantį sertifikatą, kuris galioja tris metus nuo kortelės išdavimo; vėliau jį reikia išsiimti iš naujo.
Būtent todėl, nors kortelių Lietuvoje išduota 3,2 mln., iš jų tik 1 mln. turi galiojančius sertifikatus. Baiminantis dėl balsų pirkimo, sertifikatus galima nesunkiai paversti saugikliu, apribojančiu balsų pirkimą.
Tam užtektų, pavyzdžiui, sumažinti sertifikato galiojimo laiką iki vienerių metų ir laikinai sustabdyti sertifikatų išdavimą likus dviems savaitėms iki rinkimų. Tai stipriai apsunkintų darbą balsų pirkėjams, kurie jau prieš kelias savaites turėtų imti rūpintis, kad jų „klientai“ nueitų atsiimti savo sertifikatų, o atėjus rinkimams, vėl surasti tuos pačius žmones, ir paprašyti jų nubalsuoti. Palyginus su tuo, rinkėjų vežimas į apylinkes autobusais ima atrodyti kur kas patrauklesnis sprendimas.
Tapatybę nustatyti taip pat galima naudojantis el. bankininkyste, kuri Lietuvoje yra plačiai paplitusi. Tačiau ar tai didina balsų pirkimo riziką? Visų pirma, didieji Lietuvos bankai nenoriai kalba apie el. bankininkystės tapatybės naudojimą rinkimuose, ir nėra itin nusiteikę prisiimti susijusias rizikas, ypač jei lieka neaiškumų dėl atsakomybių pasidalinimo balsų pirkimo ar kito pažeidimo atveju.
Balsavimo internetu kritikas būtinai paminės, jog net sudarius natūralius barjerus parduoti savo balsą, balsų pirkimas vis dar bus įmanomas. Sunku su tuo ginčytis.
Antra, nežinia, ar žmonės, linkę parduoti balsus, turės platų priėjimą prie šios sistemos. Trečia, neseniai Lietuvos bankas paskelbė, kad vienas pagrindinių banko tapatybės nustatymo būdų (neskaitant valstybinių – el. parašo, mobilaus parašo, ATK), t.y. bankų kortelės, neatitinka naujų saugumo reikalavimų, ir iki 2015 m. lapkričio bus pakeistos. Bankai teigia, kad greičiausiai skatins mobiliųjų ir el. parašų naudojimą, o tai vėl grąžina prie sertifikatų išdavimo procedūrų ir jų apribojimų.
Šią akimirką balsavimo internetu kritikas būtinai paminės, jog net sudarius natūralius barjerus parduoti savo balsą, balsų pirkimas vis dar bus įmanomas. Sunku su tuo ginčytis – šiuo metu Lietuvoje, o turbūt ir visame likusiame pasaulyje, nėra tokios rinkimų sistemos, kuri rinkėjui nepaliktų jokios galimybės parduoti savo balsą: ar „karuselės“ principu (balso pirkėjas duoda rinkėjui užpildytą biuletenį, kurį šis įmeta į balsadėžę, o savo tuščią biuletenį paslėpęs užantyje parneša atgal), ar fotografuojant biuletenius, o ypatingai – balsuojant namuose.
Balsavimas internetu nėra jokia išimtis. Tačiau svarbiausia yra tai, kad balsavimas internetu nesukuria lengvesnių galimybių parduoti balsus, nei kiti jau egzistuojantys (ir naudojami) būdai, jei tik gerai išnaudojami aukščiau minėti natūralūs tapatybės nustatymo ir kiti barjerai.
Ko gero, realiausia grėsmė yra tai, kad šių barjerų gali nepavykti ilgai išsaugoti. Mat sertifikatų išdavimo procedūros ir kiti galimi saugikliai yra nustatomi ne Seime leidžiamais įstatymais, o ministerijų tvarkos aprašais.
Jie, atsiradus progai, gali būti nesunkiai pakeisti ministro, kuris priklauso suinteresuotai partijai, taip suteikiant labai lengvą prieigą balsuoti internetu ir padidinant balsų pirkimo galimybes. Todėl čia itin svarbus būtų visuomenės vaidmuo, stebint visus su internetiniu balsavimu susijusius teisinius aspektus ir reikalaujant skaidrumo bei susitartų principų laikymosi.
Laisvė užsienio lietuviams ir neįgaliesiems
Dažnai galvojama, kad panaikinti balsų pirkimą yra svarbiausias rinkimų sistemos tobulinimo ir skaidrumo didinimo tikslas. Tačiau, ko gero, dar opesnė nei ši, tačiau nepelnytai mažai dėmesio sulaukianti problema – tai spaudimas bei prievarta prieš rinkėją.
Pavyzdžiui, suteikiant galimybę balsuoti namuose neįgaliesiems ir senesnio amžiaus žmonėms, biuletenius nešiojančiam žmogui sudaromos puikios sąlygos netiesiogiai spausti ar įtikinėti rinkėją balsuoti už vieną ar kitą kandidatą arba partiją.
Sutapimas ar ne, bet štai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose stipriai įsitvirtinusi LLRA, išduodama net 2–3 kartus daugiau prašymų balsuoti namuose, negu likusioje Lietuvos dalyje (pagal VRK duomenis, 2008 m. Seimo rinkimuose – 6,9 ir 2,5 proc. visų rinkėjų, 2009 m. Prezidento – 8 ir 4,6 proc.). Kaip gali vykti balsavimas namuose šiose vietose, galime tik įsivaizduoti.
Kitas probleminis atvejis – balsavimas paštu užsienyje, kur siunčiamas vokas neužtikrina balsavimo slaptumo. Pavyzdžiui, vokas su biuleteniais gali išvis nepasiekti savo tikrojo adresato, arba „šeimos galva“ gali „draugiškai sutarti“, kad bus balsuojama taip, kaip nori ji ar jis.
Galėdami balsuoti iš namų patys ir pakartotinai, neįgalieji bei senyvo amžiaus žmonės nebeprivalės susidurti su rinkimų biuletenių nešiotojais, o balsuojantys užsienyje galės tai daryti patogiau, pigiau ir kur kas laisviau nei ligi šiol.
Abiem šiais atvejais šalia nėra jokių balsavimo kabinų, sudarančių galimybes balsuoti slaptai, ir dažniausiai – jokių realių šansų nubalsuoti dar kartą. Būtent čia balsavimas internetu suteikia pranašumą, šioms rinkėjų grupėms sukurdamas galimybes balsuoti norimu laiku ir norimoje aplinkoje.
Galėdami balsuoti iš namų patys ir pakartotinai, neįgalieji bei senyvo amžiaus žmonės nebeprivalės susidurti su rinkimų biuletenių nešiotojais (IVPK duomenimis, vis daugiau jų įsigyja kompiuterius ir įsiveda internetą namuose), o balsuojantys užsienyje galės tai daryti patogiau, pigiau ir kur kas laisviau nei ligi šiol.
Štai čia, visai netikėtai balsavimo internetu priešininkams, paaiškėja, kad balsavimas internetu ne sumažina, bet gali net padidinti balsavimo slaptumą ir galimybes balsuoti be prievartos ar spaudimo. O balsų pirkimas – tai kitas klausimas: tie, kurie šių privalumų nevertina, ir toliau galės savo balsus pardavinėti, tačiau įvedus papildomus sertifikatų išdavimo saugiklius, tai daryti neapsimokės.
Galiausiai, balsavimas internetu priverčia iš naujo permąstyti balso slaptumo reikšmę ir įtvirtina slaptumą ne tik kaip valstybės „prižiūrėtojos“ prievolę, bet ir kaip rinkėjo pareigą bei pasirinkimą, taip skatinant rinkėjus prisiimti asmeninę atsakomybę ir išreiškiant pasitikėjimą jais.
Balsavimas internetu nėra vien kosmetinis balsavimo procedūros pakeitimas. Tai – realus rinkimų sistemos patobulinimas, užtikrinantis didesnę rinkimų laisvę ir stiprinantis demokratiją. Visa tai galime pasiekti, tačiau tik tuo atveju, jei įgyvendinsime šį projektą neskubėdami, vadovaudamiesi tarptautiniais standartais ir geriausia kitų šalių praktika.
Ignas Rubikas yra JPP „Kurk Lietuvai“ programos projektų vadovas. Šiuo metu dirba su balsavimo internetu projektu
