Likusi Lietuvos dalis, anot ekonomisto, vis labiau primena pensionatą, kuriame darbingi ir darbą turintys žmonės jau tampa mažuma. Nes kas dar gali, išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja iš Lietuvos.
Pagal pastarąjį rodiklį esame absoliutūs lyderiai tarp visų naujųjų ES narių. Lenkiame savo artimiausius kaimynus lenkus ir latvius, ką jau bekalbėti apie Čekiją ar Slovakiją – skaičiuojant 1000 gyventojų, kaip nurodo Romas Lazutka, šias šalis per metus palieka vos 1–2 piliečiai, kai mes netenkame 15, o kai kuriais metais ir 27 gyventojų, skaičiuojant tūkstančiui.
Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų: pagarbos savo kraštui ir jo žmonėms. Nuo pozityvaus teksto, komentaro ar siūlymo: neklysta tik tas, kuris nieko neveikia.
Gal iš tiesų, kaip mėgstame padejuoti, kaimyninėse valstybėse klesti gerovė, o pas mus – totalus skurdas, verčiantis žmones krautis lagaminus? Štai Estijoje gyventojų netgi daugėja – nors per metus ir išvyko 13 000 estų, tačiau naujais namais mūsų šiaurinius kaimynus pasirinko 15 000 žmonių. Tai suponuoja mintį, kad mūsų kompleksas prieš Estijos ekonominį „stebuklą“ turi pagrindo.
Vis tik panagrinėjus „Eurostato“ duomenis, akivaizdu – šalių ekonominis išsivystymas labai panašus. Nors ir esama nežymaus Estijos pirmavimo, jis per menkas, kad taptų lemiančiu veiksniu, paaiškinančiu masinę lietuvių emigracija. Štai BVP vienam gyventojui, išreiškiamas perkamosios galios standartu, Lietuvoje – 75 proc. ES vidurkio, Estijoje – 76 proc., tuo tarpu Latvijoje – 64 proc. Lenkiame ir Vengriją, ir Lenkiją, vos keliais procentais atsiliekame nuo Slovakijos. Pagal kai kuriuos ekonominius rodiklius sparčiai artėjame prie visos ES vidurkio, tačiau nepaisant to, žmonės ir toliau masiškai emigruoja.
Emigracijos reiškinio paaiškinimui dažniausiai naudojame marksizmo teoriją, kuri visą istorijos vyksmą grindžia išimtinai ekonominiais motyvais. Ir ignoruojame faktą, jog ne viskas žmogaus ir visuomenės gyvenime matuojama materialiniais ar finansiniais rodikliais.
Ar įvertiname socialinių, kultūrinių ir ekonominių pastarųjų keleto dešimtmečių pokyčių visumą: nuo geležinės uždangos iki nevaržomos judėjimo laisvės, nuo planinės reguliuojamos gyvensenos iki neribotų galimybių, kartu ir absoliučios atsakomybes už save, ir dar politikos, etikos ir teisingumo iššūkius: biurokratijos viršenybė, solidarumo ir atjautos stoka, vienkryptė valdžios žmogui komunikacija, nesibaigiančios priešpriešos, skandalų eskalavimas. Kiek daug aplink neigiamo fono: neretai atrodo, kad Lietuva ties ekonominės, kultūrinės, socialinės ir politinės apokalipsės riba.
O TV laidoje „Emigrantai“ ir spausdinamų emigrantų tekstuose – žymiai šviesiau. Ir skrendam būriais i šviesą. Trumpam sugrįžtam, paskaitinėti neviešo asmens, pavyzdžiui, politiko žmonos neviešas asmenines trumpąsias žinutes (SMS), ar paklausom apie politikės mamos asmeninį gyvenimą. O jei taip kiekvieno mūsų žinutes kas išpublikuotų? Nepasitenkinimo valdžia ir neretai savimi išraiška – lyg maitvanagiams atiduodamos sudoroti vis naujos aukos.
Paminant žmoniškumą, taip pritariant naudojamoms priemonėms, kurios gali atsisukti prieš bet kurį iš mūsų. Geriau kikenant tyliai atgal – ten saugiau, bent taip atrodo. Tyliai, nes dar pasišaipys kaip iš kokio garsaus mados guru po „planinio“ mokesčių patikrinimo.
Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų: pagarbos savo kraštui ir jo žmonėms. Nuo pozityvaus teksto, komentaro ar siūlymo: neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Pradekime kiekvienas nuo savęs. Saugi, pasitikėjimu ir teisingumu persmelkta emocinė aplinka lemia ne ką ne mažiau nei „kaštų ir naudos“ santykis. Susitelkime, kad mūsų valstybėje būtų daugiau supratimo, pagarbos ir teisingumo.
