Reformos esmė: kas gi keičiasi?
Ši reforma orientuota į struktūrinius pokyčius. Dabar veikiantys Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – VTAS) bus centralizuoti, valstybiniai. Tai reiškia, kad savivaldybių administracijose tokie padaliniai bus naikinami. Pranešimai apie galimą ar patiriamą smurtą bus kreipiami į valstybinį VTAS.
Pagal naują tvarką VTAS nustatys nulinį, pirmą arba antrą grėsmės vaikui lygį. Melagingi pranešimai galimai bus priskirti prie nulinės grėsmės. Tačiau su pirmo ir antro grėsmės lygių nustatymu yra painiavos – verta pasiaiškinti, kuo jie skiriasi. Pirmojo grėsmės lygio atveju vaikai liks šeimoje, su ja dirbs jai paskirtas socialinis darbuotojas Antrojo lygio atveju, vaikui bus skiriama laikinoji globa ir teikiama pagalba, konsultacijos tėvams. Pastiprinimas – mobilios specialistų komandos, kurios, po trumpalaikės intervencijos į šeimą, patars atvejo vadybininkui (socialiniam darbuotojui), kaip toliau organizuoti darbą su šeima. Sėkmės atveju, vaikas bus grąžinamas tėvams. Tačiau, jei bus konstatuojama, kad per 60 dienų vaiko tėvai ar globėjai nesistengė ir nepakeitė savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, VTAS kreipsis į teismą dėl tėvų globos (ne)terminuoto apribojimo, nuolatinės vaiko globos, įvaikinimo.
Taigi, dabartiniai VTAS specialistai sprendžia dilemą – palikti vaiką augti šeimoje ar skirti jam laikiną globą. Nuo šio vertinimo priklauso vaikų likimai.
Atvejo vadybininkas – socialinis darbuotojas ar tik administratorius?
Kaip naujovė yra pristatoma kompleksinė pagalba vaikui ir šeimai. Pagal LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėse turi užtikrinti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, kuris tirs poreikį, planuos, t.y. atliks administravimo funkcijas. Jo funkcija – labai svarbi. Greičiausiai, tarpinstitucinio darbo koordinatorius dirbs ir su atvejo vadybininku. Skamba naujai ir daug žadančiai, bet... Nenorėčiau menkinti įstatymo iniciatyvos, tačiau kyla dvejonių. Pavyzdžiui, įstatymo 37 straipsnyje teigiama, kad „atvejo vadybos tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko saugumą, jo interesus, ir tik išnaudojus visas galimybes padėti šeimai ir šiai pagalbai nepavykus kreiptis į teismą leidimo vaiką paimti iš šeimos ir jam nustatyti globą (rūpybą)“. Tuo tarpu 41 straipsnyje atvejo vadybininkas apibrėžiamas tik per administracines funkcijas: jis siunčia vaiko atstovus gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, suteikia informaciją, organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdžius, užbaigia atvejo vadybos procesą. Akivaizdu, kad pokyčiai vaiko teisių apsaugos srityje paremti tik į šeimą orientuota strategija. O kas teiks paslaugas vaikui, kur jis bus, kol suaugusieji dirbs su suaugusiaisiais? Kaip bus „išnaudojamos visos galimybės“?
Pagalba tėvams nėra pagalba vaikui
Atvejo vadybos tikslas yra surasti vaiko ir šeimos problemų sprendimo būdą. Reformos silpnoji vieta yra dedamas lygybės ženklas tarp šeimos (suaugusiųjų) ir vaiko problemų. Daroma prielaida, kad jei tėvams bus suteiktos paslaugos, vaikai neturės problemų. Deja, tai netiesa. Vaikai turi problemų, o socialinės rizikos šeimų vaikai jų turi dar daugiau.
Lietuvoje dažniausios problemos yra piktnaudžiavimas alkoholiu, smurtas artimoje aplinkoje, socialinių tėvystės įgūdžių stoka, skurdas, pagalbos vaikams, kurie patiria smurtą ar patyčias, stoka. Taip, daugelis vaikų problemų yra tėvų ir kitų suaugusiųjų problemų pasekmė. Bet ne tik. Vaikai taip pat gali turėti problemų, pavyzdžiui, sunkumų moksle, patirti patyčias, smurtą, bendravimo problemų, išgyventi vienatvę, turėti minčių pakelti prieš save ranką, gėdos ir baimės jausmų, priklausomybę nuo kompiuterio, moralinių pergyvenimų ir t. t. Negalima manyti, kad suteikus paslaugas tėvams, vaikų problemos išsispręs savaime. Vaikų neišklausymo ir jų problemų ignoravimo pavyzdys yra vaikų savižudybės.
Didysis iššūkis – paslaugų prieinamumas
Nusiųsti tėvus pasinaudoti paslaugomis, galinčiomis išspręsti jų problemas, tikrai nėra iššūkis. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai siunčiami į priklausomybių ligų centrą, neturintys pastovios gyvenamosios vietos įrašomi į eilę socialiniam būstui gauti, nuomotis. Tačiau nebūtinai tos paslaugos tėvams bus suteiktos. Didysis iššūkis yra jų prieinamumas. Pavyzdžiui, galima paprašyti ar įpareigoti smurtą patiriančią moterį palikti smurtautoją, bet stokojame laikino apgyvendinimo paslaugų. Paslaugos turi atitikti poreikius. Akivaizdu, kad kuriama sistema gali būti veiksminga tik šeimoms, kuriose yra viena problema – tėvystės įgūdžių stoka. Priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, skurdo, bedarbystės ir smurto artimoje aplinkoje atveju, problemos sprendimas gali būti uždelstas, nes nėra sudarytos sprendimo įgyvendinimo sąlygos. Vienintelė galimybė atliepti vaiko poreikius yra socialinių darbuotojų pagalba. Tačiau pripažinkime, kad Lietuvoje yra ne viena tėvystės įgūdžių stokos problema. Jų yra gerokai daugiau.
Kyla klausimas, ar vaikams nereikia paslaugų? Ar jie liks tik informatoriais smurto atveju, kad būtų nubaustas kaltinamasis? Įvardinamas grėsmės vaikui lygis, bet pagalbos poreikis – ignoruojamas. Tiek poreikių, tiek rizikos nustatymas yra tik pirmas pagalbos žingsnis.
Beje, rizikos pervertinimas yra toks pats žalingas kaip ir rizikos neįvertinimas. Vienu atveju, vaikui padaroma žala, nes jis nepagrįstai atskiriamas nuo abiejų ar vieno iš tėvų, prie kurio yra prisirišęs ir kuris, gavęs pagalbą, gali juo rūpintis: vaikas patiria stresą, gali imtis neadekvačių veiksmų. Antru atveju, nepakankamai įvertinus riziką, vaikas savo šeimoje gali būti sužalotas ar net nužudytas. Taip ir atsitiko Matukui. Vien visuomenės budrumas ir pranešimai problemos neišsprendžia. VTAS nusprendžia, kam skirti prioritetą, šeimai ar vaikui. Nors reikėtų vadovautis vaiko interesų pirmumu, tačiau realios galimybės gali diktuoti kitokius sprendimus (nėra laisvų globėjų šeimų, trūksta specialistų, menki gebėjimai, politikų ar aukštesnių vadovų spaudimas mažinti globoje esančių vaikų skaičių ir pan.). Praktikoje dirbantys specialistai žino, kad paslaugų vaikams trūksta dėl globėjų trūkumo, tačiau analogiškai trūksta paslaugų vaikui, augančiam socialinės rizikos šeimose.
Reformatoriai, neatimkite iš vaikų paskutinės jų saugios užuovėjos
Psichologo dalyvavimas vaiko apklausose, grėsmės vaikui lygio nustatymas, poreikių įvertinimas ir tėvų ar globėjų nusiuntimas paslaugoms dar nereiškia, kad bus suteiktos veiksmingos paslaugos vaikui. Jam reikia nuolatinio buvimo kartu ir pagalbos kasdieninėse JO problemose. Socialinės rizikos šeimų vaikų problemas šiandien Lietuvoje geriausiai atliepia vaikų dienos centrai. Tačiau kyla reali grėsmė, kad jie familializuosis. Familializmas apibrėžia situaciją, kuomet šeima kaip kolektyvinė vertybė yra iškeliama aukščiau nei individualūs jos nario poreikiai. (Familializmo sąvoka vaikystės politikos studijose naudojama aprašyti procesui, per kurį vaikas „pametamas“ šeimos institute). Šeimos institucionalizavimas, pamirštant individualius poreikius ir problemas, jokiu būdu nėra vaikų dienos centrų stiprinimas. Netgi priešingai.
Pateiksiu trumpą pavyzdį, kaip tai vyksta praktikoje. 2017 m. Kauno mieste nevyriausybiniai Vaikų dienos centrai iš savivaldybės biudžeto nebuvo finansuoti. Ar jie bus finansuoti 2018 m., dar nežinoma. Tačiau savivaldybė skelbė konkursą socialinio darbuotojo darbui su šeima finansavimui. Pirmasis kartas buvo nesėkmingas – konkurse nedalyvavo nei vienas vaikų dienos centras. Nefinansavus socialinių darbuotojų etatų darbui tiesiogiai su vaikais, antrojo konkurso rezultatai „pagerėjo“ – kai kurie vaikų dienos centrai dalyvavo konkurse ir jau dirba su socialinės rizikos šeimomis. Pagal tokią schemą vaikų dienos centrai palaipsniui perorientuojami darbui su tėvais. Juk įstatymas numato paslaugas tėvams, o ne vaikams. Tokiomis sąlygomis paslaugas vaikams išlaikys gal vos keletas vaikų dienos centrų, veikiančių prie religinių bendruomenių. Vaikai neteks galimybės gauti pagalbą.
Tiek mano atlikti tyrimai su vaikais, tiek kitų šalių tyrėjų išvados rodo, kad kai socialinis darbuotojas dirba su šeima, vaikai tampa „nematomi“, ignoruojami, nes didelės ir kompleksinės tėvų problemos atitraukia dėmesį nuo mažiausių šeimos narių. Tai, kad vaikas turi turėti jam skirtą socialinį darbuotoją ar socialinį pedagogą, net nediskutuojama. Vaikų dienos centrų familializavimo, t.y. jų perorientavimo į tėvus, negalima vadinti vaikų dienos centrų stiprinimu. Tai yra paprasčiausias melas.
Kol kas apie paslaugų stiprinimą smurtą patyrusiems vaikams – tyla. Reikėtų pasakyti, kad karalius nuogas: šeimos, kuriose esama priklausomybės nuo alkoholio, bedarbystės, skurdo, smurto artimoje aplinkoje problemų, neišnyks. Vaikai gyvens tokiose šeimose tol, kol sulauks pilnametystės. Todėl vaikų dienos centrai, kurie dirbtų vaikams ir būtų saugi stotelė jų gyvenime, turi ne tik išlikti, bet ir būti sustiprinti. Negalima iš vaikų atimti vienintelės jiems likusios saugios salelės. Vaikų dienos centrai turi likti vaikams.
Ilona Tamutienė yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė.
