Jo bičiuliai iš Pietų Afrikos laikų, kai Kalmanovičius uždirbo kosminius pinigus, gali šį vyrą prisiminti kaip nepataisomą Kazanovą, tikslo siekiantį bet kokiomis priemonėmis. O vėliau už šnipinėjimą sėdintį kalėjime.
Daugiabriaunis žmogus
Kaip vėliau sakė Šabtajus fon Kalmanovičius, jam reikėjo to kalėjimo. Kad sustotų ir pažvelgtų, kur atėjo ir ką nuveikė šioje žemėje. Antraip jau tada jį būtų nužudę. Arba į kapus būtų nuvarę nesibaigiantys malonumai. Š.Kalmanovičiaus savisaugos instinktas, kaip jis pats sakė, sustiprėjo ir po vieno skrydžio į Bukareštą nuosavu aštuonviečiu lėktuvu. Ore staiga baigėsi degalai, bet pilotui pavyko nutupdyti lėktuvą. Tuomet, kaip sakė Kalmanovičius, jis suprato, kad jo žaibišku greičiu bėgantį gyvenimą turi tvarkyti jis pats, o ne padėjėjai ir sekretorės.
Žodžiu, ne gyvenimas, o tikras Holivudo nuotykių filmas. Ir pabaiga labai brutuali, bet… dovanokit už palyginimą, kaip iš filmo.
Dabar, Š.Kalmanovičiui iškeliavus Anapus, jo antroji žmona Zemfyros vadybininkė Anastasija raudojo: ir kaip tokį gerą žmogų galėjo nužudyti vidury Maskvos. Baisus faktas, primenantis labiau mafijos karus, o ne verslo reikalų sprendimą. Tad pora žodžių apie Kalmanovičiaus gerumą, meilumą ir santykius su aplinkiniais.
Turbūt objektyviausiai Š.Kalmanovičiaus charakterio vingius galėtų įvertinti treneriai J.Kazlauskas, R.Kurtinaitis bei „Žalgirio“ simbolis A.Sabonis. Jie su fon Kalmanovičiumi bendravo ne tik krepšinio aikštelėje, tačiau ir neformalioje aplinkoje. Aš ta proga trumpai prisiminsiu savo kelionę į Maskvą prieš keletą metų. Tuo metu Š.Kalmanovičius buvo tarsi pasitraukęs iš Lietuvos. Priežasčių gali būti įvairių, bet, kaip jis pats tuomet nenoriai prasitarė puse lūpų, „dėl to, kad Lietuvos krepšiniui dabar jo nereikia“.
Savaitgalis Maskvoje
Laimė, dėl susitikimo Maskvoje pavyko sutarti gana greitai, Kalmanovičius nebuvo toks įnoringas kaip daugelis Maskvos įžymybių. Susitikimui Š.Kalmanovičius skyrė savaitgalį. Atsiuntė asmeninį vairuotoją į ambasadą. Žinoma, tai nebuvo šarvuotas mersedesas. Tiesiog limuzinas BMW, kuriame, kaip paaiškino vairuotojas ir apsaugininkas, nereikia segtis saugos diržų. Neva tokia tvarka. Taip ir nesupratau, ar dėl saugumo, ar dėl automobilio specifikos.
Š.Kalmanovičiaus biuras tuomet buvo įsikūręs dideliame verslininkui priklausančiame name Maskvos centre. Jo viršutiniai aukštai, vadinamasis penthauzas, tapo butu, kuriame tuo metu gyveno Ana Archipova su ką tik gimusiais dvynukais. Taip ir vyko mūsų pokalbis su Kalmanovičiumi: kas 10–15 minučių jis skambina Anai ir klausia: meile mano, kaip tu, kaip sūnūs dvyniai. Pasikalbam ir vėl tas pats, vėl skambina į viršų žmonai Anai. Toks pirmasis potėpis „mylinčio“ Kalmanovičiaus portretui.
Taip jau sutapo, kad į biurą užsuko ir buvusi Šabtajaus žmona Anastasija. Ir vėl fon Kalmanovičius „davė vaizdų“. Ilgai laikė stipriai apkabinęs, ilgai bučiavo… Jei nežinotum, kad jie išsiskyrę, sakytum, kad meilužiai.
Panaši meilės scena pasikartojo ir šiek tiek vėliau, kai krepšinio reikalų tvarkyti užsuko dar viena daili moteris. „U bogatych svoji privychki“ (tokie turtuolių papročiai), pamaniau taip nieko ir nesupratęs: iš kur ta meilė ir švelnumas. Negi viskas tik dėl pinigų? O gal čia lėmė ypatingas šeimos (plačiąja prasme) ryšys, apie kurį Š.fon Kalmanovičius mėgdavo kalbėti?
Dėl objektyvumo paminėsiu ir kitą sceną. Labai specifinę, maskvietišką. Pas Šabtajų užsuko senyvas krepšinio specialistas, tuometinis Maskvos srities „Spartak“ komandos treneris. Verslininkas jam tiesiai šviesiai pasakė, kurios žaidėjos turi daugiau žaisti per rungtynes. Taip pat davė nurodymus, kurioms reikia nupirkti automobilius ir pasamdyti vairuotojus, kad lagaminus nešiotų… Nurodymai tapo dar įtikinamesni, kai verslininkas atvėrė seifą, pilną JAV dolerių… Ir vėl pakvipo Holivudu.
Ir paskutinis – neholivudiškas, kiek sentimentalus (kaip ir dera tokiam tekstui) akcentas. Tą savaitgalį Kalmanovičiaus biuras (kuris yra ir antikvaro saugykla), kvepėjo lietuviškomis rūkytomis vištomis ir antimis (bent jau taip sakė lietuvių kilmės verslininkas), prie veidrodžio mačiau trispalvę. O brangenybių saugyklose, kurias šeimininkas maloniai leido apžiūrėti, šalia Rusijos prezidento dovanoto laikrodžio puikavosi Lietuvos Respublikos medalių kolekcija bei prezidento V.Adamkaus dekretas, kuriuo Š.Kalmanovičiui išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė. Žvelgiant iš šiandienos ir įvertinus šio žmogaus dovanas, turbūt galima teigti, kad, laimė, Lietuva laiku spėjo padėkoti Šabtajui fon Kalmanovičiui. Ne po mirties, kaip įprasta.
