Pirmiausia reikia pasakyti, kad auditas muziejuje atsirado po mano kreipimosi į Kultūros ministeriją, susijusio su finansinės drausmės nebuvimu muziejuje iki man perimant vadovo pareigas. Tačiau finansinės drausmės pažeidimai Kultūros ministerijai neatrodė svarbūs, ji tiesiog skyrė muziejui papildomų lėšų, o tada ėmėsi tikrinti mane.
Dar kai rengiau savo penkerių metų veiklos programą konkursui direktoriaus pareigoms užimti, programoje prioritetu įvardinau muziejaus reorganizaciją. Daviau sau žodį, kad jeigu ministerija neleis man iš karto tos reorganizacijos įgyvendinti, tai aš apskritai net nepradėsiu eiti tų pareigų. Žodis žodžiu, o realybė buvo tokia, kad ministerijos specialistė, atsakinga už muziejus, patarė reorganizacijos iš karto neorganizuoti, o palaukti, kol bus parengti nauji teisės aktai visų muziejų organizacinių struktūrų atnaujinimui. Mūsų pokalbis vyko balandžio pradžioje, lapkričio pabaigoje tų naujų teisės aktų dar nebuvo – taigi, praėjo pusė metų tame status quo, kuris buvo ir mano darbo pradžioje.
Kadangi reorganizacijos įgyvendinti negalėjau, tai bent jau maniau pasitvarkysianti pareigybes taip, kaip to reikalavo darbinė būtinybė – atsisakysime perteklinių pagalbinių pareigybių, įvesime naujas – rinkodarininko, komunikacijos specialistų, edukacijos koordinatoriaus – pareigybes. Apsidžiaugiau, nes būtent šių pareigybių trūkumą ir poreikį turėti savo rekomendacijose muziejui buvo pateikęs ir Kultūros ministras, įsakymu nr. ĮV-981. Taigi, neviršydama nei patvirtinto pareigybių skaičiaus, nei atlyginimų fondo, priėmiau į darbą reikalingas kvalifikacijas turinčius specialistus. Nesuderinau šito keitimo su Kultūros ministerija, nes pati ministerija tas pareigybes rekomendavo. O tai jau laikoma pažeidimu.
Kodėl įvyko tokia situacija? Pareigybių derinimas su ministerija yra lėtas ir ilgas procesas, kuris neleidžia veiksmingai reaguoti organizacijai į esamus iššūkius. Pavyzdžiui, muziejus negali įdarbinti statybos specialisto, nes struktūroje nėra tokios pareigybės, nors vykdo rekonstravimo darbus ir to reikalauja Statybos įstatymas. Kai man buvo pasakytos pastabos dėl pareigybių nederinimo, iš karto raštu kreipiausi į Kultūros ministeriją dėl jų suderinimo. Atsakymą gavau lygiai po mėnesio, ir jis buvo neigiamas, nes pareigybių keitimas nebuvo suderintas su muziejaus taryba, kuri tuo metu buvo neteisėtai suformuota.
Taigi, muziejaus taryba. Iki man ateinant dirbti tarybą buvo suformavusi laikina muziejaus vadovybė. Pabandžiau išsiaiškinti, kaip pagal nuostatus galėčiau suburti naują legalią muziejaus tarybą, nes pagal nuostatus jai vadovauti turėtų direktorius. Pasirodė, kad nuostatuose mechanizmas nenumatytas. Ir ką? Nieko. Kai išeidinėjau iš darbo po devynių mėnesių, ši problema Kultūros ministerijoje vis dar nebuvo sprendžiama. Kaip ir reorganizacijos atveju, greičiausiai ministerija nusprendė laukti.
Kai buvo skelbiami konkursai naujiesiems muziejų direktoriams, Kultūros ministerija kalbėjo apie atsinaujinimo, atsivėrimo lankytojams būtinybę. Tačiau pradėjus dirbti sistemoje tapo akivaizdu, kad nei ministerijai, nei pačiam muziejui atsinaujinimo ir atsivėrimo nereikia. Viskas čia vyksta lėtai ir stengiantis nieko nekeisti. Taip turbūt kažkam geriau.
Bus paskelbtas dar vienas naujo vadovo konkursas, nes pasisiūlę kandidatai Kultūros ministerijos netenkino. Bus ieškomas puikiai tinkantis, minkštas vadovas, galintis valdyti milijoninį biudžetą, kuris bus skirtas M.Žilinsko galerijos rekonstrukcijai. Na, o mokesčių mokėtojams, kurie išlaiko muziejų, belieka tikėtis, kad lėšos bus naudojamos sąžiningai ir efektyviai. Viltis miršta paskutinė.
