Tokiame kontekste bet koks konstruktyvus žvilgsnis į ilgalaikę Lietuvos perspektyvą atrodo beprasmis. Beprasmis ir apgailėtinas, nes siekti užsibrėžtų tikslų ir laikytis įsipareigojimų nepavyksta net tai pačiai vyriausybei, ką jau kalbėti apie galimą sklandų estafetės perdavimą kitoms politinėms jėgoms. Prieš porą metų nuskambėjęs tos pačios vyriausybės pažadas po visuotinės mokesčių reformos nebedrebinti verslo aplinkos mokesčių sistemos pakeitimais buvo sulaužytas. Bandant kaišyti išlaidų kiaurymes, paminamas ir kadencijos pradžioje užsibrėžtas tikslas sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems pagal darbo sutartis. „Sodros lubas“ Seime nurovė su visu stogu progresinis 32 proc. GPM tarifas. O juk jos turėjo pagerinti mokestinę aplinką aukštos kvalifikacijos specialistams, vakarų patirtį įgijusiems savo sričių profesionalams ir vadovams.
Veiklius ir verslius į neviltį stumia mokestinės politikos nenuoseklumas, dažnas mokesčių sistemos kaitaliojimas, komplikavimas skubotais ir neišdiskutuotais sprendimais, žongliravimas tarifais, „lubomis“ ir „grindimis“ vardan papildomo euro į vis dar apykiaurį biudžetą. Tokia elgsena yra kardinaliai priešinga, nei įrašyta mažos atviros ekonomikos sėkmės kode: lankstumas, lakoniškumas, paprastumas, paskatos veikti.
Stebint politinę areną šiandien, svyra ne tik verslių žmonių rankos.
Galime, matyt, pamiršti ir ambicijas sukurti mokestines paskatas kibtis ir kopti pajamų kopėčiomis kukliau uždirbantiems aktyviems piliečiams, nes siūlymai neapsiriboja NPD augimo lėtinimu, bet ir siekiama susiaurinti jo taikymo amplitudę. Tokie sprendimai rodo, kad laisvi, kuriantys, ekonomiškai aktyvūs ir kritiškai mąstantys šiandien – – ne tikslinis elektoratas. Jie nėra patogūs su savo platesniu matymu, klausimais ir nepasitenkinimu. Kitaip ir būti negali, kai valdančiųjų nekompetencijos spragų nebepavyksta užkamšyti nei oratoriniais sugebėjimais, nei iš alternatyvios realybės traukiamais skaičiais.
Visa tai tik didina pasitikėjimo eroziją Lietuvoje. O gaila, juk tiek ekonominė aplinka, tiek išorinės sąlygos pasitikėjimui kurti buvo itin palankios. Tačiau pasirinktas ne tas kelias. Kilnūs tikslai skaitomi iš popierėlių į žurnalistų kameras, politinės arenos užkulisiuose virsta kreivais sprendimais, kurie tik didina viešųjų finansų skyles ir gilina valdžios strateginės trumparegystės diagnozę. Tuo tarpu ekonomiškai aktyvūs skendi nežinioje, nes taisyklės, pagal kurias teks žaisti išlikimo žaidimus kitąmet, vis dar neaiškios.
Stebint politinę areną šiandien, svyra ne tik verslių žmonių rankos. Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, kuri pastaraisiais metais į savo švieslentę galėjo įsirašyti ne vieną svarbų tašką, sudedami ginklai ir tuštėja kabinetai. Pasitraukdamas viceministras net neslėpė, kad tikimybė konstruktyviai dirbti menka ir tam gaila asmeninio laiko. Bėda ta, kad kažkodėl valdantieji mano, jog Lietuva valandų neskaičiuoja ir turi laiko į valias.
Jei vieną rytą atsimerktume, gal pagaliau rastume valios sau pripažinti, kad neseniai buvusi ekonomiškai pilka dėmė pati savaime versliems nebus įdomi.
Bet laikas tiksi. Ir ne mūsų naudai. Kol kariaujame „atimk ir padalink” karus, ar politiniuose šachmatuose keičiame ministrų kompetenciją į įtaką, nematome konteksto. O Lietuva pralaimi. Lietuva dar visai neseniai investicijų žemėlapyje tebuvo pilka dėmė. Pykome ant estų, už gerokai didesnį pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų portfelį, palydėdami nuvalkiotais mediniais anekdotais apie jų lėtumą, ant latvių – už Rygą, kuri matoma kaip Baltijos šalių sostinė. Bet pagaliau pavyko susipurtyti ir pradėti keistis. Įspūdingos nominacijos Pasaulio banko „Doing Business“ rikiuotėje, fintech bei startuolių spurtas, pritrauktas rekordinis stambių aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių investuotojų skaičius leido patikėti, kad gal styptelėjome ir pradedame bręsti kaip šalis. Deja, akivaizdu, kad raumenynas tai styptelėjo, tačiau nervų sistema, o ypač smegenys, gerokai atsilieka.
O tie verslūs ir ekonomiškai aktyvūs priima sprendimus tyliai. Tai centrinę buveinę iškelia, tai dalį funkcijų, tai, žiūrėk, palaipsniui ir viską. Tyliai sprendimus priima ir aukštesnės kvalifikacijos specialistai, vadovai – „protai”, kuriuos tiek viliojome. Deja, tik žodžiais, nes darbai byloja visai ką kita.
Ir čia kertinė siauro akiračio problema. Lietuvą vertiname provincialiai trumparegiškai, nematydami platesnio paveikslo. Jei vieną rytą atsimerktume, gal pagaliau rastume valios sau pripažinti, kad neseniai buvusi ekonomiškai pilka dėmė pati savaime versliems nebus įdomi. Ypač turint tokią geopolitinę kaimynystę, Astravą, korupcinį ir kitą reputacinį paveldą. Ir būtų tiesiog neatleistina, jei pasiekę proveržį, jį užgniaužtume savo nekompetencija, trumparegiškais sprendimais ir keistais pasirinkimais.
Indrė Genytė-Pikčienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
