Biudžetas rinkiminiais metais Lietuvoje, apskritai, tarsi pamestinukas – niekieno. Šios kadencijos politikai jau tuština stalčius ir kraunasi kaktusus nuo palangių, o pretendentai į naują valdžią pažadų valso sūkury net nesusimąsto, kad biudžetas neguminis.
Po rinkimų ir naujos vyriausybės formavimo peripetijų, laiko konstruktyviam darbui liks labai nedaug. Tačiau būtent biudžeto klausimas šiuo netipiniu metu – vienas svarbiausių, o klaidos kaina labai didelė.
Ekonomikos gelbėjimui Europa skiria milijardus eurų. Vis tik Lietuvoje nelabai yra ko gelbėti – ekonomika kris mažiausiai Europoje, tą unisonu tvirtina ne tik vietos institucijų, bet ir tarptautiniai ekonominės politikos strategai. Tiek pinigų Lietuvai atveria istorinę galimybę įvykdyti reikšmingus struktūrinius pokyčius, persitvarkyti, sustiprinti silpnąsias grandis ir, Vakarų ekonomikoms vis dar stoviniuojant ir kosint nuo COVID-19, jas pasivyti. Tam klostosi tikrai palankios sąlygos, o ir DNR plano ambicijos teisingos. Tačiau Lietuva dažnai suklumpa, kai tenka pereiti nuo spalvingų popierinių strategijų prie konkrečių darbų ir tikslų įgyvendinimo. Sprendimai turi būti kaip niekad taiklūs ir pagrįsti, nes šįkart laiko rėmai labai siauri, o sumos nevaikiškos.
Tačiau Lietuva dažnai suklumpa, kai tenka pereiti nuo spalvingų popierinių strategijų prie konkrečių darbų ir tikslų įgyvendinimo.
Vis tik šiame biudžete dar vis jaučiasi darbo plūgu, o ne skalpeliu rezultatai. Krizės sukeltas netikėtas išlaidų šuolis šiemet, kitų metų plane jau tampa norma. Sparčiau, nei leidžia ekonomikos atsigavimas, pučiasi daugelis „masėms“ skirtų išlaidų eilučių: didinami vaiko pinigai, kuriuos gauna ir pasiturinčios šeimos, keliamos algos politikams, teisėjams, pareigūnams ir valstybės tarnautojams, kai privačiame sektoriuje jos jau kuris laikas mažėja, nepaisant krizės, pensijos keliamos sparčiau, nei leistų indeksavimas. Tai tik valstietiškas dosnumas, besitikint lengvesnės pergalės antrame rinkimų ture, kurio dėl tų pačių priežasčių neskuba kritikuoti ir opozicija. Deja, nemokamų pietų nebūna, biudžeto pajamų tam neužteks, o ES investicijos negali būti tiesiog „pravalgomos“. Fiskalinės drausmės distancija baigta, prasideda deficitų maratonas, kuris, pasak Finansų ministerijos prognozių, tęsis mažiausiai keturis metus.
Tarptautinio valiutos fondo šviežiomis prognozėmis, Lietuvos biudžeto deficitas turėtų siekti 3,8 proc. nuo BVP, bet Vyriausybė patvirtino net 5 proc. BVP biudžeto atotrūkį. Išties, jis galėtų būti gerokai kuklesnis, jei pavyktų pristabdyti išlaidų augimą. Valstybės ir savivaldybių konsoliduoto biudžeto išlaidos kitąmet augs net 18,4 proc. Tiesa, planuojama, kad itin sparčiai (72 proc.) didės ES paramos lėšų panaudojimas. Tačiau net 8,9 proc. kils ir biudžeto išlaidos be ES paramos. Metai ne pagal galimybes, už kuriuos susimokėsime ateityje mes patys, nes biudžeto skylės kol palanku, bus kamšomos skolomis. O situacijai netikėtai pasikeitus, gali pakvipti ir naujais mokesčiais, kurie būtų rimtas trikdis keisti Lietuvos ekonomikos DNR.
Šiame biudžete dar vis jaučiasi darbo plūgu, o ne skalpeliu rezultatai.
Valdžios sektoriaus skola, prognozuojama, pašoks iki 50 proc. nuo BVP. Ir nors šis skaičius vis dar nublanksta tarp milžiniškų Europos senbuvių skolų, gąsdina pati tendencija ir trūksta tam motyvų. Peršasi analogija: kam gi mums tas brangus ventiliavimo aparatas, jei Lietuvos ekonomika COVID-19 prasirgs, panašu, beveik besimptome forma? Kitų šalių patirtis rodo, kad valstybės skolas užsiauginti lengva, tačiau jas nusimesti nepaprastai sunku, tai mažins manevro laisvę, o ir skolos refinansavimo aplinkybės ateityje gali ir nebūti tokios palankios.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė.
