Gerovę gyventojams užtikrinti besistengiančiai valstybei – atlyginimų lygis ir tvarus jų augimas yra vienas svarbesnių kriterijų. Deja, vertinant Europos Sąjungos šalių rikiuotę pagal darbo užmokestį, Lietuva nuo pat įstojimo yra strigusi jos gale, vos aplenkdama Rumuniją ir Bulgariją. Nenuostabu, kad apvaliųjų stalų diskusijose nuolat grįžtama prie klausimo, kodėl atlyginimai Lietuvoje tokie žemi ir kaip juos padidinti.
Darbo užmokesčio lygį pirmiausia apsprendžia bendroji ūkio struktūra. Lietuvoje vidutinio darbo užmokesčio atotrūkį ne tik nuo pažangiųjų šalių, bet ir nuo kai kurių besivystančių valstybių, pirmiausiai lemia tai, kad Lietuvos ekonomika negeneruoja aukštos pridėtinės vertės.
Pagal Eurostat klasifikaciją, Lietuvoje vyrauja žemo ir vidutiniškai žemo technologinio lygio pramonė, o pagal aukštųjų technologijų prekių ir paslaugų dalį BVP esame priešpaskutiniai ES. Natūralu, kad tokioje aplinkoje ir kvalifikaciniai reikalavimai dirbantiesiems yra mažesni. Atitinkamai, žemesni yra ir siūlomi atlyginimai. Kol neįveiksime šio barjero, tikėtis reikšmingo šuolio minėtoje atlyginimų rikiuotėje neverta.
Norint pakeisti šalies struktūrinį veidą, privalu imtis kardinalių struktūrinių reformų. Švietimas – kadrų kalvė – turi reaguoti į darbo rinkos tendencijas, mokestinė terpė ir reguliacinė aplinka neturi žlugdyti individualaus verslumo ir iniciatyvos, be to, situaciją reikšmingai pagerintų efektyvus viešasis administravimo mechanizmas ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.
Deja, populistinėmis svieto lygintojų vėliavomis prasiskynę sau kelią į valdžią politikai manė, kad tereikia verslą priversti kelti atlyginimus ir problemos kaip nebūta. Tenka nusivilti – rinkos ekonomika taip neveikia ir jokie iš viršaus nuleidžiami planine ekonomika ir naftalinu atsiduodantys nacionaliniai susitarimai čia nepadės. Priešingai, rinkos ekonomikoje viskas paprasta – savo atlyginimą reikia užsidirbti. Dar neteko matyti besiskundžiančio ir virkaujančio darbštaus, apsukraus savo srities specialisto. Jei tokiam atlyginimas nepatinka, jis keičia darbdavį.
Ir tai veikia. Tiek stebint darbo rinkos statistiką, tiek aktyviai bendraujant su verslo atstovais, pastaraisiais metais matoma ryški darbo jėgos trūkumo tendencija, kuri verčia juos sukrusti. Emigracija, besitęsianti struktūrinio užimtumo problema, kuomet ypač trūksta tam tikros kvalifikacijos darbo jėgos, sudarė didžiulę įtampą darbo rinkoje. Tai verčia verslininkus ieškoti vis daugiau ir išradingesnių būdų kadrams vilioti ir tuo pačiu ieškoti papildomų išteklių bei priemonių išlaikyti verslą konkurencingą.
Kad privatus sektorius deda daugiau pastangų, iliustruoja ir darbo užmokesčio statistika: atlyginimai privačiame sektoriuje pastaruosius ketvertą metų vidutiniškai auga 2 procentiniais punktais sparčiau nei valstybiniame. Šiandien paskelbtais naujausiais duomenimis, per pirmąjį ketvirtį viešajame sektoriuje atlyginimai netgi susitraukė, kai tuo tarpu privačiame vis dar sparčiai stiebėsi.
Tad gal būtent viešasis sektorius ir yra kertinė žemų atlyginimų Lietuvoje problemos ašis? Juk čia rinkos dėsniai neveikia, pakeisti darbdavį, ar daryti įtaką savo asmeniniu įdirbiu finansinio įvertinimo kartelei yra ypač sunku. Tiek švietimo sistemos problemos, tiek didžiulis jaunų „protų“ nutekėjimas iš sveikatos apsaugos sistemos – tik skaudžiausios opos viešojo sektoriaus vadybos problematikoje.
Jei nebus kardinalių pokyčių šiose srityse, žlugsime, todėl reikėtų pagaliau nustoti demonizuoti verslą ir dirbtinai gilinti šią priešpriešą. Verčiau pasirūpinti tomis sritimis, kurios yra valdančiųjų valioje ir verkiant prašosi pertvarkos. Tik turėdami efektyvų viešąjį sektorių su optimaliais švietimo bei sveikatos apsaugos tinklais ir gerai apmokamais šių sričių specialistais, jausimės tikrai saugūs ir galėsime tikėtis kokybinių struktūrinių Lietuvos ūkio pokyčių.
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB Ekonominių tyrimų departamento | Rinkų tarnybos vyriausioji analitikė.
