Prieš rinkimus į madą grįžta „kova su kainomis“. Žmonių nerimu ir baimėmis ypač mėgsta manipuliuoti į gelbėtojų vaidmenį įsijautę populiarumo siekiantys politikai. Debatų metu iš tribūnų girdime įvairių siūlymų mažinti PVM tarifus būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, maisto produktams, ekologiškoms prekėms, pažadus karpyti šilumos kainas, kurti valstybinius ūkio subjektus, kurie tieks prekes pigiau, net taikyti intervencines priemones kainoms suvaldyti. Vis tik įdomu, ar kuris nors iš šių politikų apskritai žino, kokia šiuo metu Lietuvoje yra infliacija. Nors pasiklausius debatų, kai kuriems, panašu, kad ir pati infliacijos sąvoka gali kelti keblumų.
Kaip yra iš tikrųjų? Infliaciniai procesai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šiuo metu yra prislopę, o kai kur netgi stebimas kainų mažėjimas. Paprastai ekonominiai sukrėtimai, finansinis neapibrėžtumas ir baimė dėl ateities – visiškai netinkama aplinka kainoms kilti. Pasaulio ekonomika susiduria su antrosios COVID-19 pandemijos bangos keliamais sunkumais, tad tiek gyventojai, tiek įmonės tokiomis aplinkybėmis yra itin atsargūs, veržiasi diržus ir atsisako ne pirmo būtinumo išlaidų ar stambesnių pirkinių. Kai didelė dalis pasaulio – taupymo režime, krenta prekių, paslaugų ir žaliavų paklausa ir jos pinga.
Pasiklausius debatų, kai kuriems, panašu, kad ir pati infliacijos sąvoka gali kelti keblumų.
Eurostat duomenimis, Euro zonos ekonomika jau antrą mėnesį iš eilės fiksuoja metinę defliaciją. Neigiamą metinį kainų pokytį stebi tiek regiono senbuvės Vokietija, Ispanija, Italija, tiek Lietuvos kaimynės Estija ir Latvija.
Kainų augimas išsikvėpęs ir Lietuvoje. Statistikos departamento duomenimis, rugsėjį kainos Lietuvoje vidutiniškai tebuvo 0,7 proc. didesnės nei prieš metus. Teigiamą metinės infliacijos rezultatą lėmė 4,5 proc. brangusios paslaugos, tuo tarpu prekės vartojimo krepšelyje buvo 0,9 proc. pigesnės nei pernai.
Lietuvos ekonomika sėkmingai tvarkosi su pandemijos iššūkiais, ypač geras gyventojų vartojimo apetitas. Tai galima matyti iš mažmeninės prekybos apyvartų, kurios pastaraisiais mėnesiais gerokai viršijo pernai metų lygį. Žlugus kelionių planams, gyventojams pavyksta sutaupyti. Be to, priversti gerokai daugiau laiko praleisti namie, jie noriai šlavė laisvalaikio, namų apstatymo ir remonto prekių lentynas. Dėl to sparčiai kilo prekybos apyvartos ne maisto prekėmis.
Taigi, kuomet paklausa stipri, kainoms kristi daug erdvės tarytum lyg ir nėra. Visgi nereikia pamiršti, kad Lietuvos ekonomika labai priklauso nuo importuojamų prekių ir žaliavų, tad bendrą kainų lygį Lietuvoje veikia ir pasaulinės kainų tendencijos.
Lietuvos ekonomika sėkmingai tvarkosi su pandemijos iššūkiais, ypač geras gyventojų vartojimo apetitas. Tai galima matyti iš mažmeninės prekybos apyvartų.
Naftos rinkai vis dar sunku atsitiesti nuo pavasarį patirto šoko. Žlugęs OPEC+ kartelio susitarimas riboti naftos gavybą ir dėl pandemijos kritusi pasaulinė naftos paklausa – naftą eksportuojančioms šalims nepavydėtina kombinacija, nusiuntusi naftos kainas į istorines žemumas. Nors šiuo metu naftos kainos atsitiesė iki 42 dolerių už barelį, jos vis dar beveik trečdaliu mažesnės nei prieš metus.
Naftos produktai ir kiti energijos nešėjai, kuriuos importuoja Lietuva, figūruoja daugelio prekių ir paslaugų sąnaudų eilutėse. Taigi, toks ženklus jų pigimas tempia žemyn ir kasdien naudojamų daiktų ir vartojamų paslaugų (pavyzdžiui, transporto paslaugos, šildymas ir pan.) kainas.
Paslaugų kainas kaitina augantys atlyginimai. Nors COVID-19 smaigalyje atsidūrusios apgyvendinimo, turizmo ir rekreacijos paslaugos pinga, bendra metinė paslaugų infliacija išlieka palyginti aukšta.
Paslaugų kainas pučia vis dar palyginti sparčiai kylantys atlyginimai, nes paslaugų kainodaroje darbo sąnaudos yra labai reikšmingos. Ypač ženklus darbo užmokesčio augimas šiemet stebimas viešajame sektoriuje – antrąjį ketvirtį jame algos buvo net 13 proc. didesnės nei prieš metus. Pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugos vartotojams brango apie 8 proc. per metus, kultūros – 5 proc.
Galime sulaukti ir defliacijos. Kainų tendencijas rudenį paveiks ir sezoniniai veiksniai. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba prognozuoja gerokai pigesnį šildymo sezono pradžią. Spalio mėnesį numatoma vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina bus beveik 15 proc. žemesnė nei pernai spalį.
Apibendrinant, dėl išorinių priežasčių kritęs infliacijos spaudimas tokiomis aplinkybėmis mums labai naudingas. Taip greitai nenuvertėja mūsų santaupos, nesipučia sąskaitos už pirkinius. Kadangi atlyginimai daugelyje sektorių kyla gerokai sparčiau nei infliacija, didėja mūsų galimybės įpirkti vis didesnę prekių ir paslaugų įvairovę, arba vis daugiau lėšų skirti taupymui.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė.
