Pagal metinės infliacijos tempus Lietuva ir toliau karaliauja Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių rikiuotės viršūnėje. Šio rodiklio atžvilgiu nežymiai lenkiame kaimynines šalis, o visos ES vidurkį viršijame net 2,7 karto.
Priešingai nei kitose brandesnėse ES šalyse, Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse kainų spurtą lemia ne tik didėjančios vartojimo paklausos veiksnys. Labiausiai infliaciją kursto sparčiai kylantys atlyginimai. Antrą ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje šoktelėjo beveik 9 proc. palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, kai tuo tarpu vidutiniškai euro zonoje atlyginimų augimas tesiekė 2 proc.
Baltijos šalyse toks kainų-atlyginimų augimas įgauna vadinamosios infliacijos spiralės požymių. Susidaro užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos darbdavius kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Šios karuselės pagreitį didina neefektyvumo pleištai darbo rinkoje, politinės minimalios mėnesinės algos korekcijos ir tam tikrų maisto produktų infliacija.
Neslopstanti emigracija ir dėl to susiformavęs ženklus kvalifikuotos darbo jėgos nepriteklius rinkoje verčia darbdavius didinti darbo užmokestį. Ši tendencija užprogramuota tęstis, nes darbo rinkos disproporcijos – ilgalaikė struktūrinė problema, kurią išspręsti labai sudėtinga. Darbo jėga senka dėl ženklaus emigrantų srauto kiekvieną mėnesį. Net ir kiek geresni atvykstančiųjų į šalį duomenys šių praradimų nekompensuoja. Be rinkos dėsnių, darbo užmokesčio kartelę aukštyn kilstels ir numatomas minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo Naujųjų. Tad galo darbo užmokesčio augimo distancijai nematyti.
Dėl šių priežasčių brangsta visas vartotojų krepšelis, bet ypatingai kyla paslaugų kainos – juk būtent paslaugų verslo kainodaroje darbo užmokestis yra viena stambiausių sąnaudų eilučių. Šviežiausiais duomenimis, paslaugos Lietuvoje rugsėjo mėnesį per metus pabrango 6 proc. Nors ir čia visos trys Baltijos šalys pirmauja ES, bet pagal šį rodiklį Lietuvos atotrūkis nuo ES vidurkio dar didesnis. Estijoje paslaugų kainos kyla šiek tiek lėčiau, o Latvijos paslaugų infliaciją viršijame dvigubai. Žinoma, tam įtakos turi faktas, kad paslaugų kainos tiek Latvijoje, tiek Estijoje dar vis aukštesnės nei Lietuvoje.
Lietuvoje įsisukusi atlyginimų-infliacijos pasiutpolkė jau turi makroekonominių pasekmių. Dėl spartaus kainų augimo pradėjo keistis namų ūkių lūkesčiai ir elgsena. Akivaizdu, kad brangstant prekėms ir paslaugoms gyventojų vartojimo apetitas bjūra. Tą iliustruoja operatyvūs mažmeninės prekybos duomenys. Vasaros mėnesiais mažmeninės prekybos apyvartų apimtys palyginamosiomis kainomis teaugo vidutiniškai 3 proc., kai pirmąjį pusmetį stebėjome dukart spartesnę plėtrą. Tai lėmė prekybos ne maisto prekėmis išsikvėpimas. Gyventojai, kylant kainoms, buvo priversti nedidinti tam tikrų ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimo apimčių, ar net vartojimą apribojo.
Vartojimas pastaraisiais metais buvo viena kertinių Lietuvos ūkio plėtros kolonų. Tačiau įsiliepsnojusi infliacija ją ima klibinti, tad teks kliautis kitais augimo lokomotyvais. Gera žinia ta, kad atsigavusi išorės paklausa būtent šiemet aukštyn timptelėjo Lietuvos eksporto rodiklius, o beįsibėgėjąs ES struktūrinių fondų įsisavinimas pastūmės investicijų garvežį. Taigi, apibendrinant, infliacijos proveržis mūsų šių metų BVP prognozei reikšmingos įtakos daryti neturėtų.
Vis tik infliacijos-atlyginimų augimo spiralė yra ypač žalinga ekonominė liga makro, tiek mikro lygmeniu. Dugne įšalus palūkanoms, infliacija degina gyventojų santaupas, o kylantys atlyginimai – įmonių konkurencingumą. Darbuotojo produktyvumas nedidėja, o jo kaina auga kaip ant mielių. Dėl šio reiškinio prarandame konkurencinius pranašumus ir tarptautinėje arenoje, nes brangsta mūsų eksportuojamos prekės ir paslaugos. Tai ilgainiui gali pradėti kaišioti pagalius į ratus ir Lietuvos eksporto lokomotyvui.
Indrė Genytė-Pikčienė yra banko „Luminor“ Ekonominių tyrimų padalinio vyriausioji analitikė.
