Pagreičio nepraranda ir apdirbamoji gamyba – pagrindinis Lietuvos eksporto smagratis. Atmetus rafinuotų naftos produktų gamybos įtaką, kurios svoris bendrojoje apdirbamosios pramonės produkcijoje yra ženklus ir iškraipo jos dinamiką, apdirbamoji pramonė rugpjūtį per metus šoktelėjo – 10,6 proc.
Patys pramonininkai akcentuoja, kad paklausa yra atsigavusi tiek vidaus rinkoje, tiek svetur. Europos Komisijos duomenimis, vietos ir eksporto užsakymų vertinimų rodikliai yra aukščiausi nuo 2011 m. Be to, pramonės atstovai ateityje tikisi ir geresnės produkcijos realizavimo kainos. Tiesa, analizuojant šio sektoriaus lūkesčių kreives, augimo potencialą ateityje ribos priežastys, susijusios su gamybos veiksniais. Nerimą kelia pramonininkų vertinimai dėl didesnės planuojamos darbo jėgos paklausos. Darbo rinka Lietuvoje yra sekli, o paspartėjusi emigracija ją baigia visiškai nualinti. Tuo tarpu, darbuotojų „importo“ praktika dar vis neįprasta ir jos atvejai pavieniai. Tad būtent tinkamos darbo jėgos stygius gali tapti tuo lemiamu pagaliu į įsibėgėjusius Lietuvos pramonės ratus.
Europos komisijos tyrimas taip pat rodo, kad kol kas pramonės atstovai neskuba modernizuoti gamybos ir mažinti priklausomybės nuo sparčiai brangstančio darbo jėgos veiksnio, arba tai daro nepakankamai intensyviai. Europos Komisijos skelbiamas sezoniškai išlygintas kapitalo panaudojimo lygis Lietuvoje jau kurį laiką fiksuoja vis naujus istorinius rekordus. 2017 m. rugsėjo mėnesį jis siekė 77,6 proc. ir tai buvo aukščiausias rodiklis Baltijos šalyse.
Puikius metus fiksuoja ir kasybos bei karjerų eksploatavimo veikla. Šiemet šios pramonės šakos produkcijos apimtys šoktelėjo beveik ketvirtadaliu. Tokie rezultatai nestebina: aktyvus ir dinamiškas statybų sektorius teikia rimtus užsakymus šiai statybines medžiagas tiekiančiai pramonės šakai ir verčia sparčiai didinti apsukas.
Vertinant atskirų apdirbamosios pramonės šakų rezultatus, daugeliui metai išties šaunūs. Sparčią gamybos apimčių plėtrą demonstruoja metalų ir metalo gaminių, elektronikos, baldų, kitų transporto priemonių pramonės šakos. Pagreičio, palyginti su 2016 m., nepraranda medienos, kamštienos ir popieriaus gamyba. Šioms šakoms energijos įliejo atsitiesusi Europos Sąjungos ekonominė plėtra. Atsigaunantis namų ūkių vartojimas pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose – Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Baltijos šalyse reiškia didesnius užsakymus mūsų pramonininkams.
Prastesnius nei pernai rezultatus demonstruoja drabužių siuvimo bei odos ir jos dirbinių gamybos veiklos. Tai itin darbui imli pramonės šaka, tad nenuostabu, kad stipriai ją paveikė pastarųjų metų mėnesinės minimalios algos kėlimas ir bendros spartaus atlyginimų augimo tendencijos. Taipogi nestebina, ypač prasti gėrimų pramonės rodikliai. Gėrimų produkcijos nuosmukį lėmė ribojanti Vyriausybės alkoholio akcizų politika. Dar viena pramonės šaka susidurianti su sunkumais – chemikalų ir chemijos produktų gamyba. Šioje šakoje vyrauja stambios Lietuvos trąšų gamintojos, kurių rezultatus įtakoja nepalanki situacija pasaulinėse trąšų rinkose: trąšų kainoms nuo 2016 m. dugno reikšmingiau atsitiesti neleidžia didėjanti gamintojų konkurencija pasaulyje.
Įvertinus Lietuvos apdirbamosios gamybos tendencijas, šiemet galime drąsiai fiksuoti ilgai lauktą lūžį. Kertinis eksporto lokomotyvas persigrupavo, atgavo solidų pagreitį ir įneša rimtą stimulą subalansuotai Lietuvos ūkio plėtrai. Pagrindiniu iššūkiu išlieka išspręsti darbo jėgos stygiaus ir kylančių kaštų uždavinį aktyviau investuojant į pajėgumų atsinaujinimą, nes būtina išlaikyti konkurencingumą bei neprarasti pasiekto tempo.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „DNB“ banko vyriausioji analitikė.