Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.
Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena.
Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis.
Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.
Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.
Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.
Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.
Tuo tarpu nūdienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl Sodros lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių.
Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.
Taigi, nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.
Indrė Genytė-Pikčienė yra banko „Luminor“ Ekonominių tyrimų padalinio vyriausioji analitikė.
