Analizuojant Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių rikiuotę pagal darbo kaštus, akį rėžia vis dar labai ryškus atotrūkis tarp pažangiųjų valstybių ir jaunųjų narių. Lietuvos pozicija šioje rikiuotėje – trečia nuo galo. Lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją, o nuo ES vidurkio atsiliekame 3,7 karto. Tiesa, šie dydžiai nėra koreguoti atsižvelgiant į kainų skirtumus, tačiau net ir į juos atsižvelgus atotrūkis dar vis labai ryškus. Tačiau šios atlyginimų „žirklės“ ilgainiui turėtų siaurėti. Europos Sąjungoje „susisiejančių“ indų principas veikia: bendra rinka ir laisvas darbo jėgos judėjimas ES lemia spartesnį atlyginimų augimą besivejančiose valstybėse, nei pažangiosiose, tad šių dydžių supanašėjimas ilgainiui yra užprogramuotas. Kada tai įvyks, labai priklauso nuo pačių narių pastangų efektyviai tvarkytis šalies viduje bei sudaryti palankią terpę veikti aukštesnę pridėtinę vertę kuriantiems specialistams, ateiti investicijoms, skatinti privačią iniciatyvą, klestėti konkurencingam verslui bei optimizuoti viešųjų paslaugų teikimo procesus.
Tačiau čia ilgalaikis veiksnys, šiuo metu darbo užmokesčio augimo greitį labiau lemia ūkio raidos cikliškumo veiksniai. Lietuvos ekonomikos plėtra paspartėjo, plečiasi verslo įmonių užsakymų apimtys ir jiems įvykdyti reikia vis daugiau darbo rankų. Tačiau Lietuvos darbo rinka sekli ir darbo paklausos šuolio ji nėra pajėgi patenkinti. Emigracija, neefektyvi perkvalifikavimo sistema, bei rinkos poreikių neatitinkantys universitetų ir kolegijų absolventai negali patenkinti darbdavių ir investuotojų poreikio, todėl jie priversti pervilioti specialistus vieni iš kitų žadėdami vis didesnį atlyginimą.
Dar vienas reikšmingas ciklinis veiksnys, vejantis atlyginimus aukštyn – paspartėjęs kainų augimas. Nors nominalus darbo užmokestis vis dar auga palyginti sparčiai, realus atlyginimų didėjimas pastaraisiais ketvirčiais lėtėjo. Jo augimo tempą gerokai žemyn spustelėjo įsisiautėjusi infliacija. Kylant kainoms, darbuotojai reikalauja didesnių atlyginimų, o juos didinantys darbdaviai, nenorintys netekti pelno maržų, kelia produkcijos, ar paslaugų kainas. Šios karuselės pagreitį didina neefektyvumo pleištai darbo rinkoje, politinės minimalios mėnesinės algos korekcijos. Realusis darbo užmokestis didėjo tik 3,7 proc. per metus – o tai yra gerokai lėčiau, nei pirmaisiais šių metų ketvirčiais ar pernai (žr. žemiau pateiktą 1 pav.). Tai rodo, kad infliacija, pagal kurią Lietuva vis dar pirma Europos Sąjungos rikiuotėje, „suvalgo“ nemenką atlyginimų prieaugio dalį.
Kokios gi darbo užmokesčio pasekmės ir poveikis Lietuvos ūkio plėtros perspektyvoms? Šios tendencijos įtaką ekonomikai galima pamatuoti lyginant porą rodiklių: darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempus. Jei darbo našumas valstybėje auga greičiau nei kyla atlyginimai, tai reiškia, kad šaliai sukurti tą patį produkto vienetą pavyksta vis pigiau ir efektyviau. Dėl to šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje didėja. Lietuvoje bent jau kol kas situacija priešinga. Mūsų sukuriamų prekių ir paslaugų pagaminimas brangsta ir dėl to Lietuva tampa vis mažiau konkurencinga, palyginti su kitomis šalimis konkurentėmis. Dėl šios priežasties ilgainiui gali tapti vis sunkiau realizuoti savo prekes ir paslaugas užsienio rinkose. Pradėjus strigti eksportui, tokiai mažai atvirai ekonomikai kaip Lietuva augti taptų labai sudėtinga.
Taigi, darbo užmokesčio augimas Lietuvoje ateinančiais metais gali šiek tiek prislopti, tačiau vis tiek išliks gerokai spartesnis nei vidutiniškai ES. Kyla klausimas, kaip išlikti konkurencingiems, jei spartus darbo užmokesčio didėjimas užprogramuotas tiek ilgalaikių konvergencijos svertų, tiek ciklinių ekonomikos svyravimų? Atsakymas vienas – didinti darbo produktyvumą. Kad verslas tą daro, iliustruoja neliaujančios augti produktyviosios investicijos. Įmonės investuoja į modernią įrangą ir efektyvesnes mašinas, kad galėtų kilstelėti produktyvumą ir sumažinti priklausomybę nuo sparčiai brangstančio ir deficitinio darbo jėgos veiksnio. Kad šios pastangos nėra bevaisės, matome iš aukščiau pateikto 2 pav. – našumo augimo tempas šiemet ženkliai paspartėjo, tikėkimės ši tendencija ilgainiui tik įgaus pagreitį ir našumas aplenks atlyginimų spurtą.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „Luminor“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausioji analitikė.
