Reformos ir kiti panašūs struktūriniai eksperimentai, apskritai, nėra sveikas dalykas nei verslui, nei fiziniams asmenims, nes jų atnešami pokyčiai išmuša iš įprastinių veiklos vėžių, o prisitaikymas prie pokyčių kainuoja laiko ir pinigų. Tad jei jau šalis pribrendo mokesčių sistemos reformoms, jos turi būti itin apgalvotos ir pasvertos, o svarbiausia, turi būti pagalvota, kaip motyvuoti mokesčių mokėtojus prie tų pokyčių prisidėti savo mokesčiais. Motyvacija mokėti mokesčius ir mokesčių mokėtojų pasitikėjimas – svarbiausia, ko savo darbu turėtų siekti kiekviena valdžia. Norą prisidėti prie „bendro reikalo“ didina efektyvus ir atsakingas viešojo sektoriaus valdymas, jo paslaugų kokybės ir pasiekiamumo užtikrinimas. Tai pamatas, kuris turi būti sutvarkytas ir tvirtas prieš pristatant ekonomikos dalyviams naują mokesčių išbandymą. Jei pasitikėjimo kreditas iššvaistomas korupcijos, nepotizmo ir neefektyvaus lėšų panaudojimo skandalais, pamatas kliba, o gyventojai evakuojasi. Taigi, pastangos efektyvinti išlaidų eilutes – gera pradžia.
Kalbant apie mokesčių reformą, tikrai džiugu, jei pavyktų tapti lengviausią darbo mokesčių naštą turinčia valstybe. Tačiau, neramina tai, kad naujoji mokesčių sistema pretenduoja tapti labiausiai komplikuota visame regione. O tai nėra patrauklu niekam (na gal tik buhalteriams ir mokesčių konsultantams, nes dėl tokių mokestinių kebeknių jų paslaugų paklausa šokteli ne juokais) ir prie verslo sąlygų gerėjimo tikrai neprisideda. Tuo tarpu Estija ir vėl palieka mus dulkių debesy skindama laurus EBPO valstybių rikiuotėje pagal mokesčių konkurencingumo indeksą, išsišokdama savo mokesčių sistemos lakoniškumu ir novatoriškais e-sprendimais.
Mokesčiai turėtų būti vertinami pagal tris principus – teisingumo, efektyvumo ir administravimo racionalumo, bet per šį rėtį, panašu, reformatoriai siūlomos mokesčių sistemos nepersunkė. Kertinę taisyklę, kuri turėtų būti didelėmis raidėmis užrašyta kiekvieno politikos formuotojo kabinete – „genialumas slypi paprastume“, matyt, užgniaužė biurokratinis mąstymas. Skirtingas bruto darbo užmokesčio vertinimas priklausomai nuo veiklos formos, skirtingos MMA ir NPD, net keletas skirtingų GPM tarifų ir pan. įneš labai daug painiavos. Tarkim, žmogus, dirbantis ir pagal darbo sutartį, ir užsiimantis dar ir individualia veikla bus apmokestinamas dviejų ar net trijų dydžių GPM tarifais, priklausomai nuo pajamų lygio, o deklaruoti pajamas taps didžiausias metų galvos skausmas. Tai nėra sveika mažai atvirai valstybei, kurios siekiamybė – efektyvus biurokratinis aparatas, lankstus reguliavimas, lakoniška, paprasta ir lengvai suprantama mokesčių sistema. Įvairios išlygos, mokestinės lengvatos, skirtingai apmokestinamų veiklos formų įvairovė ją komplikuoja ir daro nepatrauklia, tad į šį niuansą būtina atsižvelgti ir susitvarkyti.
Kertinis mokesčių reformos akmuo – mažesnis darbo santykių apmokestinimas – yra ilgai lauktas ir sveikintinas pasiekimas, o ambicija tapti lengviausią mokesčių naštą turinčia regiono šalimi tikrai puiki. Tai rimtas konkurencinis pranašumas, padėsiantis Lietuvai tapti traukos centru – tiek sulaikant specialistus, tiek viliojant „protus“, tiek pritraukiant daugiau kokybiškų užsienio investicijų. Lietuvai – mažai atvirai ekonomikai užsienio investicijų reikia kaip oro. Su jomis į šalį plūsteli tarptautinė patirtis, įvežamas mokslo ir technologinis bagažas, patentai, vakarietiški verslo etikos standartai, stambūs tarptautiniai žaidėjai šalyje kilsteli verslo santykių kartelę, jau nekalbant apie tiesioginę reklamą valstybei, trauką talentams, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį vietos specialistams. Visi biudžeto surinkimu besirūpinantys mažesnio darbo apmokestinimo kritikai žvelgia labai trumparegiškai – žemesni darbo mokesčiai nebūtinai lems mažesnes biudžeto pajamas. Mažesnė darbo mokesčių našta leis verslui lengviau plėstis, daugiau priimti dirbančiųjų, o šiems liks daugiau pinigų vartojimui. Taigi, valstybės aruodai papilnės per vartojimo mokesčius, kurių ir išvengti sunkiau.
Nekilnojamojo turto mokestis antram ir paskesniam būstui, vertinant iš jo numatomas surinkti pajamas į biudžetą, yra neefektyvus. Tai tarsi gyventojų apšildymas prieš visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą. Bet tada kyla natūralus klausimas, kodėl iškart jo neįvesti, o leistis į tokius smulkius žaidimus, kurie tik erzina gyventojus, o reikšmingos naudos valstybės biudžetui neneša. Be to, bet koks nekilnojamojo turto mokesčio bazės praplėtimas turėtų būti visuomenei pristatomas tik po to, kai valdžia susitvarkys savo nekilnojamojo turto ūkį. Deja, Valstybės kontrolės ataskaitose nuolatinis akcentas, kad valstybės nekilnojamasis turtas valdomas neefektyviai, motyvacijos pasitikėti valstybe ir noro mokėti mokesčius nedidina. Tad mažų mažiausiai būtų teisinga pirmiausia iš čia išspausti kiek įmanoma daugiau pajamų į valstybės biudžetą, o tik vėliau kėsintis į mokesčių mokėtojų kišenę papildomais mokesčiais.
Pensijų sistema buvo ir yra trapiausia šios sisteminės reformos dėlionės dalis, nes ji itin priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo ir tikėjimo. Deja, kaip nepasitikime mėnesio orų prognozėmis, darosi sunku tikėti kiekvieno politinio vėjo pūstelėjimo kraipoma pensijų sistema. Nors ji, palyginti su kitomis šalimis, dar labai jauna, jau buvo ne kartą sukompromituota bei prarado ne vieno gyventojo pasitikėjimą. Taigi ir vėl imamės karpyti dar nespėjusį prigyti augalą. Gerai, kad nebuvo panaikintas privataus kaupimo elementas, nes demografinės prognozės žada labai rimtus iššūkius ir kliautis vien Sodros pay-as-you-go sistema tik tikėtis finansiškai užtikrintos senatvės būtų naivu ir labai neatsakinga. Remiantis Europos Komisijos demografinėmis prognozėmis, 2050-aisiais vieną senjorą išlaikys tik 1,6 darbingo amžiaus gyventojų. Dabar atitinkamai vieną senjorą išlaiko net 2,9, tačiau jų suneštas „pyragas“ į Sodrą anaiptol negarantuoja orios senatvės.
Jei įsigalios siūloma pensijų sistema, pats gyventojas įgaus daugiau apsisprendimo laisvės dėl kaupimo senatvei. Apsisprendimo laisvė visada puiku ir sveikintina, bet privalu šviesti ir informuoti gyventojus, kad jie priimtų savo situacijai tinkamą sprendimą. Elgsenos ekonomistai yra teisūs sakydami, kad vis tik neretai žmonės elgiasi neracionaliai, tad dažnas iš jaunesnių mielai renkasi gausesnį vartojimą šiandien, nei sotesnį gyvenimą sulaukus pensijos, kuri ateis dar ne greitai. Be to, pavyzdžiui, siūlomos pensijų reformos rėmuose II pakopoje kaupti neapsimoka labiau pasiturintiems gyventojams, nes esant tam tikram pajamų lygiui GPM susigrąžinimas už kaupimą III pakopoje, nusveria valstybės paramą dalyvavimo II pakopoje atveju, o III pakopa, kaip žinia, daug lankstesnė, tačiau negarantuoja, kad pinigai tenai sulauks asmens senatvės.
Apibendrinant, šios Vyriausybės bandymas kompleksiškai įvertinti tiek pajamų, tiek išlaidų puses yra gera pradžia. Tikėkimės, kad valdymo priemonių arsenalą pasieks ekonomistų linksniuojama kaštų-naudos analizė ir nepritruks politinės valios ryžtingiems sprendimams siekiant optimalaus viešųjų išteklių valdymo ir efektyvesnio viešųjų paslaugų teikimo. O mokesčių naštos dirbantiesiems sumažinimo iniciatyva, jei atlaikys „mėsmalę“ Seime, bus didžiulis laimėjimas ir tikra dovana Lietuvai 100-čio proga.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „Luminor“ Ekonominių tyrimų departamento vyriausioji analitikė.
