Mes vos ne kiekvieną dieną girdime ką mes, lietuviai, galvojame, kuo „kvėpuojame“, kaip vertiname, kokia mūsų nuomonė. Apklausos liejasi kaip iš gausybės rago įvairiais klausimais ir temomis. „Mes esame nelaimingi, mūsų gyvenimas negerėja, mūsų nuotaikos nesikeičia, mes labiausiai pasitikime Skverneliu, nekenčiame kitokių, mažiau mylime Prezidentę, mums įtakingiausias Nausėda ar Tapinas, o rytoj balsuosime už valstiečius.“ – skaitome, girdime ir galiausiai tuo patikime. Apklausų duomenis transliuoja ir spausdina visi ir visur. Apklausų duomenis interpretuoja, aptarinėja visi ir visaip. O čia ir prasideda įdomybės.
Pirmiausia, įvertinkime, kokių apklausų duomenys yra viešinami dažniausiai? Antra, pasvarstykime kaip tai yra daroma? Ir trečia, svarbiausia, pažvelkime, kokiu tikslu tai daroma: informuoti ar manipuliuoti?
Daugiausiai mūsų erdvėje sklando vieno ar dviejų klausimų apklausų rezultatai. Akivaizdi apklausų temų žvaigždė, užimanti sklaidos populiarumo viršūnes, – politikų ir partijų reitingai. Toliau puikuojasi įvairūs klausimai apie tai, kokie mes esame ir jeigu dar palyginame save su kitomis šalimis, tai topų viršūnėse tokios apklausos išsilaiko ilgai. Paskui rikiuojasi apklausos apie tai, kaip mes gyvename, kaip vertiname įvairius dalykus, ką galvojame vienu ar kitu klausimu.
Tačiau kiek tos tiesos reikia žongliruojantiems apklausos duomenimis?
Atrodytų puiku, kad yra domimasi mūsų pačių gyvenimu ir nuomonėmis. Smalsu ir įdomu sužinoti, ką gi tie lietuviai galvoja, dažnai net nesusimąstant, kokia mano paties nuomonė tuo klausimu. Ir beveik niekada nesusimąstant, ką apklausos rezultatai atskleidžia iš tiesų, kaip ir kam jie skelbiami.
Lietuvos Respublikos informavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Skelbiant viešosios nuomonės tyrimo rezultatus, turi būti nurodoma, kas atliko tyrimus, kiek šie tyrimai yra statistiškai patikimi (nurodant tyrimų imtį ir galimą paklaidą)“. Dažniausiai apklausos atlikėją ir apklaustųjų skaičių (imtį) galime rasti mažomis raidelėmis išspausdintus straipsnio pabaigoje. Visgi neretai pasitaiko, kad ieškant apklausos atlikėjo pavadinimo, geriausiu atveju randamas užsakovas, blogiausiu atveju – ši informacija neatrodo svarbi atsirasti pranešime, nepaisant to, kad tai akivaizdus įstatymo pažeidimas. Nors ko gero įstatymus kurti ir juos pažeidinėti yra žmogaus prigimtis, o ypač kai nesuprantama jų laikymosi nauda arba apsimoka juos ignoruoti.
Įstatyme numatytas minimalus reikalavimas apklausos duomenų skelbimui yra svarbus ne tik apsisaugoti nuo melagingų duomenų skelbimo, bet tai yra reikalinga ir tiksliam apklausos duomenų interpretavimui.
Tačiau kiek tos tiesos reikia žongliruojantiems apklausos duomenimis? Ar tokių vieno – dviejų klausimų apklausų viešinimas reikalingas informuoti ar manipuliuoti? Psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Danielis Kahnemanas savo tyrinėjimais patvirtino žmogaus prigimties siekį mažinti įtampą, nenorą įtempti protines galias, o greičiau pasirinkti tai, kas žinoma, atpažįstama ir lengva. Pasak mokslininko, „dažnas kartojimas – patikimas būdas priversti žmones patikėti melu, nes kažko pažįstamo pojūtį nelengva atskirti nuo tiesos“.
Tą žino komunikacijos, rinkodaros profesionalai, konsultuojantys verslą, prodiuserius ir būsimuosius ar esamus prezidentus. Tad kaip patogu ir lengva kartoti bei viešinti tai, ką mes neva patys galvojame, kuo mes tikime, pasitikime, mėgstame, kokias problemas turime, kokie esame. Kaip patogu, remiantis apklausa, kartoti, kokios mūsų problemos ir kaip mes ketiname elgtis. Mes labiausiai pasitikime kandidatu X, nors tų „mes“ ne daugiau kaip dešimtadalis. Mes neigiamai vertiname reiškinį Y, žmogų Z, nors tie „mes“ – vieno portalo skaitytojai arba vieno kanalo žiūrovai. Ir žiūrėk, atėjus prie balsadėžės ar iškilus neatidėliotinai būtinybei spręsti, suveikia tingioji mūsų prigimties dalis ir iš atminties iškyla žinojimas „kuo aš pasitikiu, kokią problemą turiu, kas man svarbu ir kaip turiu pasielgti“.
O kai lūkestis lieka nepatenkintas, kalti visi kiti, pirmiausia viešosios nuomonės tyrėjai, ne taip ištyrę, suklydę, žiniasklaida, neteisingai informavusi, arba dar bala žino kas.
Kaip patogu, remiantis apklausa, kartoti, kokios mūsų problemos ir kaip mes ketiname elgtis.
Tad gal vis tik reikėtų naudoti apklausas informavimui, o ne manipuliavimui. Reikėtų laikytis įstatymo, privalomai skelbiant atliktų apklausų metodologijas bei sudaryti galimybę tyrimų specialistams tiksliai paaiškinti, ką reiškia apklausos rezultatai ir paklaidos. Geriau rečiau, bet tiksliau skelbti ne vieno-dviejų klausimų apklausas, o išsamesnius, gilesnius tyrimus, leidžiančius diskutuoti, svarstyti, ieškoti sprendimų, priverčiant mus įjungti savo sąmoningas protines pastangas, o ne tik pasyviai vartoti socialinio marketingo produktus, vadinamus „apklausomis“.
Tikėtina, tada apklausos bus labiau vertinamos kaip pagrįstas ir etiškas mokslinis instrumentas, o ne kaip brangus pigaus manipuliavimo įrankis.
Inga Blažienė yra Socialinių tyrimų ekspertė.
