Koks keistas gegužės 5-ąją buvo tarp prezidento ir Teisėjų tarybos pirmininko A.Valantino vykęs pokalbis, o pranešimai apie jį dar keistesni – pilni abstrakčių, skambių, deklaratyvių ir praktiškai bet kokia proga tinkamų frazių. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus laikmetį, kuriuo šis susitikimas įvyko ir apie kurį buvo paskelbta viešai (tarsi tai būtų aktualiausia valstybės problema), man kyla pagrįstas klausimas, kokį konkretų turinį bandoma įdėti į tas abstrakčias nuostatas ir atspindėti oficialiais pranešimais.
Apie teisėjo nepriklausomumą – taip, be abejo, teisėjo nepriklausomumas nėra privilegija, nebaudžiamumas ar galimybė teisėjui elgtis kaip nori. Tai milžiniška atsakomybė. Tai yra pagrindinė šios profesijos esmė. Bet teisėjo nepriklausomumas turi ir daugiau aspektų – tai galimybė konkrečiam teisėjui būti laisvam nuo bet kokių įtakų ir klausyti tik įstatymo ir teisingumo.
Teisėjas, gavęs bylą, neturėtų pulti į paniką ir galvoti, kad jau dabar tai viskas, nes čia tokia ypatinga byla, tiek interesų, tiek įtakų ir tiek politikos, kad nežinau, kaip ją išspręsti, kad nenukentėčiau. Teisėjas turi turėti galimybę būti laisvas ne tik nuo išorinės įtakos, bet ir nuo vidinės įtakos – teismų pirmininkų, aukštesnių teismų teisėjų, aukštesnių teismų vadovų, savivaldos institucijų narių ir vadovų (kai kurie iš jų yra beveik amžini...) įtakos ir galių, galimybė būti teisingai įvertintam savo kasdienėje teisėjo veikloje, turėti vienodas darbo sąlygas ir krūvius, taip pat turėti vienodas, objektyviais kriterijais grindžiamas karjeros galimybes ir t. t.
Šie ir dar daug kitų konkrečių teisėjo nepriklausomumo aspektų yra aprašyti daugybėje Europos institucijų, saugančių teisėjo nepriklausomumą, priimtų rekomendacijų, apžvalgų, memorandumų ir pan. Apie tai, kad mes turime problemų su vidiniu teisėjo nepriklausomumu, aš ir daugybė mano kolegų kalbame vis garsiau ir garsiau. Kas turėta omenyje pranešime nurodant teisėjo nepriklausomumą kaip problemą?
Pranešime atkreiptas dėmesys į ilgus bylų nagrinėjimo teismuose terminus, didelį teismų darbo krūvį ir problemas dėl tinkamo teisėjų etikos taisyklių laikymosi, su kuriomis susiduria teismai. Ilgi bylų nagrinėjimo terminai nėra globali teismų problema, tai daugiau aukštesniųjų teismų problema, o konkrečiai aukščiausių instancijų teismų problema. Apylinkių teismuose procesas vyksta greitai, taip greitai, kad EŽTT dėl to net reiškia susirūpinimą.
Europai žaibiškas bylų nagrinėjimas įspūdžio nedaro, atvirkščiai, tai gali rodyti skubotumą, paviršutiniškumą.
Europai toks žaibiškas bylų nagrinėjimas įspūdžio nedaro, juk suprantama, kad greitai savaime nėra gerai, atvirkščiai, tai gali rodyti skubotumą ir paviršutiniškumą. O mes nuolat patiriame spaudimą bylas nagrinėti kuo greičiau. Pažiūrėkime teismų ataskaitas, ten bylų nagrinėjimo terminai apylinkių teismuose tiesiog fantastiški ir vis tiek mus, eilinius teisėjus, mūsų veiklos vertinimų ir atrankų metu nuolat baksnoja pirštais į terminus, išnagrinėtų bylų skaičių, turimą bylų likutį. Nežiūrima, kokias bylas teisėjas išnagrinėja, kiek pastangų įdeda į konkrečios bylos išnagrinėjimą, kokią kvalifikaciją jis turi turėti apskritai, kad galėtų išnagrinėti vienokią ar kitokią bylą.
Iš asmeniškos patirties galiu teigti, kad tie kolegos, kurie neformaliai gilinasi į bylas, nagrinėja kruopščiai ir visapusiškai, bylas nagrinėja ilgiau. Bet ar tai, kad į bylą būtų įsigilinama, kad pasirengimas jai būtų atliekamas maksimaliai kruopščiai, neturi būti skatinama? Terminų akcentavimas, neatsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, yra sausas statistikos reikalas, labai pamėgtas visų teismų vadovų. Kyla klausimas, ar greitas bylų nagrinėjimas negali tapti tikslu, pateisinančiu priemones?
Teisėjų darbo krūviai dideli, neadekvatūs, nevienodi ir neteisingi. Vieni teisėjai per tą patį laiką išnagrinėja daugiau bylų, nei kiti per tą patį laiką gauna bylų, vieni dirba nežmoniškais krūviais, metų metus neturėdami pilno personalo (be padėjėjo, be sekretorės), kiti dirba sumažintais krūviais turėdami dvigubai didesnį ir kvalifikacijos prasme geriausią personalą (juk yra skirtumas, ar nuolat dirbti su 9, 19 ar 49 bylomis „ant rankų“, su padėjėju ar be padėjėjo, su puikios kvalifikacijos padėjėju ar su antro kurso studentu, kuris dar nepradėjo mokytis civilinio proceso teisės).
Kokiomis konkrečiomis priemonėmis ir kada bus sprendžiamos šios ir kitos teisėjų darbo krūvių problemos? Ar tai nebus tik niekada nepasiekiamas tikslas, pateisinantis priemones?
Taip pat kyla klausimas, kokios čia tos „tinkamo teisėjų etikos taisyklių laikymosi problemos“, su kuriomis pastaruoju metu susiduria teismai. Ar tokiu pareiškimu bandoma atkreipti dėmesį ir skatinama giliau pasižiūrėti į tai, kas vyksta teismų viduje, kokiomis nuotaikomis gyvena teisėjai ir teismo darbuotojai?
Ar tai atvejai, kai bet koks teisėjo bandymas atkreipti dėmesį į savo, kaip žmogaus ir kaip teisėjo teises, gali tapti netinkamu teisėjų etikos taisyklių laikymusi?
Kodėl apskritai reikia kalbėti apie tai, kai dar net Teisėjų korupcijos byla nėra baigta, kodėl etika yra svarbiau nei galima korupcija teismuose?
Ką reiškia kvietimas netoleruoti netinkamo etikos standartų laikymosi? Teisėjų bendruomenė ir taip be galo susiskaldžiusi.
Ką reiškia kvietimas teisėjų bendruomenei netoleruoti netinkamo etikos standartų laikymosi? Ar ir vėl kviesime rinkti parašus atsiribojimui nuo savo kolegų, susipriešinti ir atsiriboti vieniems nuo kitų? Mūsų bendruomenė ir taip be galo susiskaldžiusi, vyrauja prisitaikėliškumas, favoritizmas, skirstymas į savus, lojalius ir atstumtuosius.
Savi, lojalūs visur visaip giriami, skatinami, palaikomi, proteguojami, aukštinami, jiems siūloma dalyvauti įvairiose iniciatyvose, renginiuose, viešuose pasisakymuose, jiems klojamas perspektyvus karjeros kelias, o atstumtieji (tie, kurie kelia į viešumą problemas ir bando jas spręsti, kurie kritikuoja) yra ignoruojami, jų tarsi nėra, o atėjus veiklos vertinimų ar atrankų laikui jiems rašomos tendencingos, itin skurdžios ar net šališkos nuomonės, jiems daromos įvairios kliūtys siekiant karjeros ir netgi atvirai pasakoma: „Jūs kenkiate sistemai.“
Taip, aš visiškai sutinku, kad teisėjui prioritetas turi būti jo darbas, jo profesinis pašaukimas ir vertybinės nuostatos visada ir visur siekti teisingumo. Net neabejoju, kad visi norime tik šito ir turėti kaip įmanoma tinkamesnes tam sąlygas.
Teisėjo gyvenimas negali apsiriboti vien darbu: reikia matyti platesnį socialinį kontekstą, stengtis suprasti žmones, jų problemas. Tai padeda vykdyti teisingumą.
Bet man neatrodo, kad teisėjo gyvenimas ir veikla privalo apsiriboti tik tuo – teisėjas turi matyti, žinoti ir suprasti platesnį socialinį kontekstą, nes tai jam padeda suprasti bylą, žmones, jų problemas ir vykdyti teisingumą. Teisėjas turi plačiau domėtis ir savo profesija, turi rūpintis savo kvalifikacijos kėlimu, turi turėti teisę aktyviai dalyvauti įgyvendinant teismų savivaldą (ir tai irgi yra teisėjo nepriklausomumo dalis).
Tik aktyvus ir SĄMONINGAS teisėjas gali būti nepriklausomas, o tuo pačiu ir nešališko teismo garantas. Atėmus iš teisėjų jų nepriklausomumą, laikant juos baimėje ir netikrume, negerbiant ir nevertinant jų sunkaus darbo, jie taps tarsi arkliai su akidangčiais, matančiais tik prieš save padėtą bylą ir nieko daugiau (beje, iš tikrųjų arklio regėjimo laukas yra toks, kad, uždėjus akidangčius, jis nieko nemato, jis nematytų net tos prieš jį padėtos bylos). O gal dalis mūsų tokiais jau tapome?
Dar 2006 metais, lygiai prieš keturiolika metų, prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas, savo noru pasitraukdamas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, Seimo tribūnoje uždavė retorinį klausimą: „Kodėl kolegialiai nagrinėjamose bylose teisėjų atskirosios nuomonės dar vis atsitiktinumai? Kas tai – neįtikėtinas nuomonių tapatumas, savo pozicijos neturėjimas, baimė, prisitaikėliškumas ar vangumas?“
Tai apibendrinant norėtųsi vis tik žinoti, kas iš tikrųjų turima omenyje, kur link mes ketiname eiti, ką pasirinkti – nepriklausomumą, kaip teisingumo garantą, ar vis tik lojalumą, prisitaikėliškumą, savo pozicijos neturėjimą ir vangumą? Kokia gi yra pagrindinė Respublikos Prezidento žinutė eiliniam teisėjui?
Inga Štuopienė yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja.
