Labai svarbu, kad teisėjai būtų maksimaliai apkrauti darbu, jis vyktų nenutrūkstamai, o darbo laikas nebūtų naudojamas neproduktyviai, tačiau pernelyg didelis darbo krūvis lemia tai, kad blogėja bylų nagrinėjimo kokybė. Kuo daugiau bylų teisėjas turi nagrinėti, tuo mažiau laiko kiekvienai bylai gali skirti. Dėl pernelyg didelio darbo krūvio ilgėja bylų nagrinėjimo terminai, tai atsiliepia bylos nagrinėjimo kaštams, žmogus ne tik priverstas ilgai laukti savo problemos sprendimo, bet ir patiria papildomas bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjai patiria papildomą stresą, nes viešoje erdvėje vyrauja nuomonė, kad bylos vilkinamos ne dėl pernelyg didelio darbo krūvio, o dėl teisėjų aplaidumo.
Krūvis lemia ir tai, kad prastėja teisėjo kvalifikacija.
Objektyviai per didelis darbo krūvis lemia ir tai, kad prastėja teisėjo kvalifikacija – jis priverstas nepažeisdamas procedūrinių reikalavimų susitvarkyti su dideliu darbo krūviu ir neturi laiko sekti naujausių įstatymų pakeitimų, dalyvauti teisėkūros procese – teikti nuomones ir atsiliepimus įstatymo leidėjui dėl svarstomų teisės aktų pakeitimų, negali sekti teismų praktikos ir doktrinos naujovių, dalyvauti mokymuose, seminaruose, konferencijose, kitokiu būdu kelti savo kvalifikacijos, nors tai daryti jam yra privaloma.
Teismų sistemoje niekada nebuvo jokio bandymo įvertinti tai, koks optimalus ar maksimalus teisėjo darbo krūvis turėtų būti ir kurį viršijus jau būtų galima kalbėti, kad teisėjas dirba virš savo fizinių ir psichologinių galimybių ribos ir jam reikia skirti pagalbą – paskirti papildomą personalą ar administraciniu sprendimu mažinti darbo krūvį, t. y. skirti mažiau naujų bylų. Dėl šių priežasčių teisėjai priversti dirbti per dideliu darbo intensyvumu ir patiria nuolatinį stresą, fizinį nuovargį, blogėja jų sveikata, krinta pasitenkinimas darbu, motyvacija.
Teiginys, kad teisėjo darbo krūvis objektyviai per didelis ar didelis, savaime nieko nesako, todėl čia svarbu matyti skaičius. Iš www.teismai.lt skelbiamos 2018 metų teismų veiklos apžvalgos matyti, kad 2018 metais vidutiniškai per metus vienas teisėjas apylinkės teisme išnagrinėjo 422 bylas (2017 m. – 471, 2016 m. – 599), vidutiniškai per darbo dieną apylinkės teismo teisėjas išnagrinėjo 1,68 bylos (2017 m. – 1,87, 2016 m. – 2,38).
Apžvalgoje teigiama, kad vieno teisėjo vidutiniškai išnagrinėjamų bylų skaičius didžiausias buvo apylinkės teismuose, t. y. labiausiai apkrauti yra apylinkių teismai. 2018 m. apylinkių teismuose vidutinis darbo krūvio rodiklis buvo 39,83.
Mažiausias šis rodiklis 2018 m. buvo Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmuose – 27,12, t. y. 32 procentais mažesnis nei bendras apylinkių teismų darbo krūvio rodiklis. Didžiausias vidutinis darbo krūvio rodiklis buvo Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose (50,30), t. y. 26 procentais didesnis nei bendras apylinkės teismo darbo krūvio vidurkis.
Tačiau Joniškio rūmai išnagrinėjo daugiau nesudėtingų bylų nei kiti teismai, pavyzdžiui, iš baudžiamųjų bylų 36,76 procento sudarė bylos, nagrinėtinos pagal bendras proceso taisykles, kai Vilniaus miesto apylinkės teisme vidutinis darbo krūvio rodiklis buvo 41,95 ir iš visų išnagrinėtų baudžiamųjų bylų net 53,03 procento sudarė bylos, nagrinėtinos pagal bendras proceso taisykles, t. y. ilgesniu ir sudėtingesniu procesu.
Dalis visu krūviu dirbančių teisėjų gauna ir išnagrinėja daugiau bylų nei kiti to paties teismo teisėjai.
Taigi, nors statistinių ataskaitų apibendrinimuose teigiama, kad darbo krūvis skirtinguose apylinkės teismuose vienodėja, tačiau jis vis tiek išlieka nevienodas. Yra teismų, kuriuose bylų skaičius yra ženkliai didesnis nei kituose apylinkės teismuose. Taip pat ir pačiuose apylinkės teismuose konkrečių teisėjų darbo krūvis yra nevienodas.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra žinoma tendencija, kad dalis visu krūviu dirbančių teisėjų gauna ir išnagrinėja daugiau bylų nei kiti to paties teismo teisėjai jų kolegos. Ši tendencija stebima daug metų ir ji niekaip nėra sprendžiama.
Pavyzdžiui, 2019 metais visu krūviu dirbančių baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teisėjų krūviai buvo tokie: 339 bylos (iš jų 133 baudžiamosios bylos), 366 (143 baudžiamosios bylos), 345 (130 baudžiamosios bylos), 407 (173 baudžiamosios bylos), 445 bylos (179 baudžiamosios bylos), 468 (164 baudžiamosios bylos).
Taigi skirtumas visų išnagrinėtų bylų siekia ir 129 vienetų, ir 100 vienetų, o išnagrinėtų baudžiamųjų bylų – ir 49 bylos, ir 30 bylų. Tai yra didžiuliai skirtumai.
Teisėjai, kurie veža didesnį bylų krūvį nei jų kolegos, nesikeičia metų metais.
Teisėjai, kurie veža didesnį bylų krūvį nei jų kolegos, nesikeičia metų metais. Ši tendencija yra būdinga ir civilines bylas nagrinėjantiems teisėjams.
Administracijai situacija žinoma, bet sprendimo, kad būtų suvienodinti darbo krūviai, nėra, tik paaiškinimai, kad metų pabaigoje krūviai išsilygins ar kad per penkerius metus išsilygins. Būna ir originalesnių pasiūlymų – pasikeisti teisėjui pavardę, gal tada LITEKO sistema, per kurią skirstomos bylos, teisėjui bus draugiškesnė. Taigi, nors teisėjai dirba vienodai apmokamą darbą, tačiau jų darbo krūvis dėl nesuprantamų techninių, organizacinių ar dar kitokių priežasčių yra nevienodas – skiriasi beveik 30 procentų.
Tokie ženklūs darbo krūvio skirtumai pastebimai atsiliepia darbo sąlygoms. Kadangi procesiniai bylų nagrinėjimo terminai vienodi, o bylų skaičius skirtingas, tai teisėjai, jų padėjėjai bei su jais dirbantys sekretoriai yra priversti dirbti nevienodu intensyvumu, o didesnis darbo krūvis paveikia ne tik jų darbo kokybę, bylų nagrinėjimo terminus, sprendimų kokybę, bet ir sveikatą. Galų gale, šie teisėjai patiria didesnį stresą ir nuovargį.
Kita problema – skirstant teisėjams bylas, praktiškai nevertinamas bylos sudėtingumas, išskyrus daugiatomes bylas. Pastarosios a priori yra laikomos sudėtingesnėmis bylomis vien dėl medžiagos apimties ir sekama, kad teisėjai jas gautų tolygiai, pavyzdžiui, ne dažniau kaip vieną bylą kas 4 mėnesius.
Ką vertinti daugiatome byla, yra susitarimo reikalas, pavyzdžiui, galima nuspręsti, kad byla nuo 8 tomų yra daugiatomė, bet jeigu tokių yra labai daug, tai daugiatome gali tapti 9 ir daugiau tomų turinti byla. Tačiau vien tomų skaičius neapsprendžia bylos sudėtingumo. Pavyzdžiui, 16 tomų baudžiamoji byla yra daugiatomė, tačiau joje vienas kaltinamasis, kaltinimas pagal vieną baudžiamojo kodekso straipsnį, asmuo kaltinimą pripažįsta, byla išnagrinėjama sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka per vieną posėdį.
Nuosprendis šioje byloje nesiskirs nuo nuosprendžio bet kurioje kitoje nesudėtingoje byloje. Ir kitas variantas – 7 tomų byla, kurioje 16 kaltinamųjų, kiekvienam pareikšti kaltinimai pagal keletą baudžiamojo kodekso straipsnių, kaltinamieji vienus kaltinimus pripažįsta, kitų – nepripažįsta, sutrumpintas įrodymų tyrimas negalimas. Tokią bylą, net ir labai intensyviai joje dirbant, sudėtinga išnagrinėti ir per pusmetį, tačiau ji nėra daugiatomė byla ir tokių bylų teisėjas gali gauti keletą ar net keliolika iš eilės.
Turint bent dešimt daugiatomių bylų, teisėjo darbas prilygsta košmarui.
Turint bent dešimt tokių bylų „ant rankų“, teisėjo darbas prilygsta košmarui, bet darbo krūvyje tai matysis kaip eilinės etaloninės bylos.
Kartais net ir vieno dviejų tomų byla su vienu kaltinamuoju ir vienu kaltinimu ar net administracinė byla tampa sudėtinga dėl to, kad ji paprasčiausiai neparuošta nagrinėjimui teisme ir teismui reikia lopyti ikiteisminio tyrimo spragas renkant naujus įrodymus, ieškant liudytojų ir kitos bylai išspręsti reikalingos informacijos.
Kartais tokia byla jau teisme pasipildo net keliais tomais medžiagos, joje iki nuosprendžio priėmimo įvyksta keliolika posėdžių. Tai, kad skirstant bylas nėra niekaip įvertinamas bylos sudėtingumas ir potenciali galutinė apimtis, yra didžiulė problema, neleidžianti įvertinti, ar teisingai teisėjams paskirstomas darbo krūvis, ar vienodomis sąlygomis jie dirba.
2019-12-13 Teisėjų taryba nutarimu patvirtino „Teisėjų darbo su bylomis mažinimo tvarkos aprašą“, kuriuo nustatė teisėjo darbo su bylomis krūvio mažinimo pagrindus, maksimalias darbo su bylomis mažinimo ribas ir kriterijus, kuriais vadovaujantis atskirų grupių teisėjams gali būti sumažintas darbo su bylomis krūvis. Aprašas numato, kad teismų pirmininkams darbo su bylomis krūvis gali būti mažinamas iki 50 procentų, teismo pirmininko pavaduotojui iki 40 procentų, skyriaus pirmininkui iki 40 procentų, kitam teisėjui, jeigu jam pavesta atlikti teismo vidaus administravimo ar administracinės veiklos priežiūros funkcijas, iki 40 procentų.
Teisėjui dalyvaujant teismų savivaldos institucijų ir komisijų veikloje darbo su bylomis krūvis taip pat gali būti mažinamas, pavyzdžiui, Teisėjų tarybos (toliau – TT) pirmininkui, pavaduotojui ir sekretoriui iki 50 procentų, TT nariams iki 30 procentų, kitų savivaldos institucijų pirmininkams ir nariams nuo 30 iki 5 procentų ir pan.
Darbo su bylomis krūvio mažinimo aprašas taip pat numato kriterijus, kuriuos būtina įvertinti, nustatant, kokiu dydžiu teisėjui turi būti mažinamas krūvis.
Reikia pasakyti, kad teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, teismų savivaldos institucijose ir komisijose dalyvaujančių teisėjų krūviai ir iki šio aprašo buvo mažinami, tačiau šis klausimas nebuvo aiškiai reglamentuotas. Nepaisant to, kad nuo 2020-01-01 įsigaliojus šiam aprašui mažinant teisėjų darbo su bylomis krūvius turėtų padaugėti objektyvumo, proporcingumo, sąžiningumo ir skaidrumo, vis tiek manytina, kad toks sprendimas iš principo yra neteisingas, tam tikra prasme diskriminacinis, ne sprendžiantis, bet aštrinantis darbo krūvio problemą teismuose.
Per 2019 metus išnagrinėjau 407 bylas, iš jų 173 – baudžiamąsias.
Kaip atrodo konkretaus teisėjo darbo krūvis, pasistengsiu parodyti per savo patirtį, kuri mažai skiriasi nuo kitų teisėjų. Per 2019 metus išnagrinėjau 407 bylas, iš jų – 173 baudžiamąsias, iš kurių 59 buvo baigtos surašant nuosprendžius.
Metuose yra maždaug 249 darbo dienos, iš jų atėmusi dienas, kuriomis nedirbau dėl atostogų ir dėl to, kad buvau mokymuose (o nuolatos mokytis teisėjas privalo), gaunu, kad per 2019 metus dirbau maždaug 205 dienas.
Tai reiškia, kad, norėdama išnagrinėti 407 bylas, aš privalau per darbo dieną išnagrinėti beveik 2 bylas, t. y. vienai bylai galiu skirti maždaug pusdienį. Ir jis yra skirtas viskam – susipažinimui su byla, posėdžiui, jei tokio reikia, įrodymų vertinimui, faktinių aplinkybių konstatavimui, teismų praktikos ir doktrinos analizei, sprendimo surašymui ir paskelbimui. Jeigu savaitė turi 5 darbo dienas, tai per savaitę privalau priimti daugiau nei vieną nuosprendį.
Pervertusi visą savo 2019 metų darbo kalendorių, jame radau tik 3 dienas, kuriomis nebuvo paskirta nė vieno posėdžio, ir 9 dienas, kuriose nebuvo posėdžių, tačiau buvo numatytas nuosprendžio ar nuosprendžio ir nutarimo, nuosprendžio ir nutarties paskelbimas. Visomis kitomis darbo dienomis vyko posėdžiai baudžiamosiose ir administracinėse bylose, sprendimų paskelbimai.
Žinoma, čia didelė paspirtis yra padėjėjo pagalba – jam paprastai pavedama rašyti rašytinio proceso būdu nagrinėjamose bylose priimamų sprendimų projektus, nutarimų projektus administracinių nusižengimų bylose, baudžiamųjų įsakymų projektus, visus raštus dėl informacijos išreikalavimo, nutarčių dėl įrodymų išreikalavimo, dėl procesinių prievartos priemonių projektus ir kitus dokumentus, nutartis dėl procesinių prievartos priemonių ir dar daugybė dokumentų.
Kol teisėjas dirba teismo posėdžių salėje, padėjėjas darbuojasi kabinete.
Kol teisėjas dirba teismo posėdžių salėje, padėjėjas rengia procesinių dokumentų projektus, raštus, ieško informacijos, sprendžia kitus klausimus, tačiau padėjėjo paruoštus dokumentus teisėjas privalo patikrinti, privalo dar kartą patikrinti bylos medžiagą ir tik galutinai apsisprendęs, juos papildęs ir dažniausiai ir kažką juose pakoregavęs pasirašyti. Visiems šiems veiksmams būtinas laikas, ir tam naudojamas laikas tarp posėdžių.
Kiekvieno procesinio veiksmo efektyvaus, rezultatyvaus atlikimo pagrindinė sąlyga yra pasiruošimas jam. Nesudėtingai bylai užtenka to, kad ji vieną kartą perskaitoma ir išanalizuojama skiriant ją į posėdį, tačiau didesnėje ir sudėtingesnėje byloje teisėjas prieš posėdį turėtų dar kartą paskaityti bylą, pasiruošti tiems veiksmams, kuriuos jis suplanavo atlikti posėdyje – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų apklausoms, eksperto apklausai, vaizdo įrašų, daiktų apžiūrai ir kt. Tada darbas posėdyje yra koncentruotas, greitas ir efektyvus.
Kadangi teisėjas nuolat gauna įvairių bylų, jo situacija nuolat keičiasi, dažnai atsitinka taip, kad visą laiką iki posėdžio užima neatidėliotini darbai ir į posėdį tenka keliauti su tuo, ką prisimeni bylą skaitęs tik rengiantis jos nagrinėjimui, todėl posėdžiuose yra labai dažna situacija, kai teisėjas „plaukioja“ byloje, kažko neprisimena, kažko nepaklausia, kažką praleidžia.
Posėdžiuose yra labai dažna situacija, kai teisėjas „plaukioja“ byloje, kažko neprisimena.
Tas įtemptas grafikas kenkia bylos nagrinėjimo kokybei, to rezultatas – rašant nuosprendį paaiškėja, kad nebuvo ištirta kokia nors reikšminga bylai išspręsti aplinkybė, nepastebėta galimybė veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, todėl posėdyje neatlikti tam reikalingi procedūriniai dalykai. Dėl to tenka atsinaujinti įrodymų tyrimą ir iš sprendimo priėmimo stadijos vėl grįžti į teisminio nagrinėjimo stadiją, o tai, be abejo, reiškia ilgesnį bylos nagrinėjimą.
Kai nuosprendžiui ar nutarimui sudėtingesnėje administracinėje byloje surašyti turi tik dieną ar pusdienį, nėra jokios galimybės skirti pakankamai laiko analizuoti bylos duomenis, nuspręsti, kokie faktai byloje įrodyti, kokie ne, teisiškai įvertinti faktines aplinkybes, išspręsti teisės taikymo problemas, skirti laiko sprendimo motyvavimui, apsisprendimui dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Žinoma, ir čia neapsieisi be padėjėjo pagalbos, tačiau net ir tuo atveju, kai sprendimo projektą parengė padėjėjas, teisėjai turi turėti pakankamai laiko įsigilinti į tą projektą, pataisyti jį, papildyti, nes tai teisėjo sprendimas, ne padėjėjo. Tačiau tuo atveju, kai nuosprendį ar sprendimą nuo pat pradžios rašo pats teisėjas, byla jam, žinoma, geriau atsiskleidžia.
Per daugiau nei 10 metų praktikos išmokau nuosprendį ant 12 lapų nuo pradžios iki pabaigos net ir ginčo byloje surašyti per vieną dieną, tačiau būtina viena sąlyga – byla turi būti aiški. Tu arba žinai, arba nežinai.
Dažnai nuosprendį baigiu rašyti likus 15 ar vos 10 minučių iki jo paskelbimo.
Dažnai būna taip, kad nuosprendį baigiu rašyti likus 15–10 minučių iki paskelbimo, per tą laiką galiu tik peržvelgti tekstą, ar kompiuterio programa raudonai nebraukia gramatinių klaidų. Peržiūriu nustatomąją dalį, paskubomis peržvelgiu motyvus, atidžiai patikrinu rezoliucinę dalį, paleidžiu per spausdintuvą ir, kol spausdinasi tekstas, velkuosi mantiją, pasirašau, einu į salę skelbti...
Ne vieną kartą yra buvę taip, kad nuosprendį parašau per pietų pertrauką – prieš 12 valandą baigiu posėdį kitoje byloje ir bėgu į kabinetą rašyti nuosprendžio nuo tuščio lapo, 13.30 val. jį skelbiu. Tai būna paprastutėje byloje, išnagrinėtoje sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, kurioje visos aplinkybės aiškios, tačiau ir čia norėtųsi išklausyti didingąjį Requiem baudžiamosios atsakomybės individualizavimui.
Tokiomis sąlygomis priimant ir rašant sprendimus nėra galimybės padaryti tinkamai visko, kas privalu mums kaip teisėjams, kaip teisininkams, o juk teismo sprendimas yra viešas, oficialus, baigiamasis bylos dokumentas, skelbiamas valstybės vardu, todėl keliami dideli reikalavimai ir jo kalbai, stiliui.
Žmogus, gavęs nuosprendį, jame studijuoja kiekvieną žodį, kiekvieną kablelį, o teismo dokumentuose lieka daugybė rašymo apsirikimų.
Žmogus, gavęs nuosprendį ar kitą teismo dokumentą, jame studijuoja kiekvieną žodį, kiekvieną kablelį, o mūsų sprendimuose lieka daugybė rašymo apsirikimų, pavyzdžiui, vietoj „pasitelkia“ parašyta „apsitelkia“, vietoj „apžiūros“ protokolas – „pažiūros“ protokolas, vietoj „pagiria“ – „pageria“ ir pan. (beje, ir šiame komentare jo autorė vietoje „einu į salę skelbti“ buvo parašiusi „einu į salę skalbti“ – red. past.).
Taip pat lieka daugybė kalbos, stiliaus, skyrybos, gramatinių klaidų, nes teisėjas paprasčiausiai neturi laiko kalbiniams dalykams. Tiek, kiek pats turi, kokį savo stilių esi išlavinęs, taip ir surašai nuosprendį. Ir čia kartais nutinka taip, kad žurnalistas, kurio duona yra rašyti gerai ir be klaidų, paima teisėjo nuosprendį, suskaičiuoja jame visas klaidas ir visa tai viešai aprašo.
Žinoma, kalbos klaidos nepuošia nuosprendžio, bet kaip jų išvengti, jeigu neretai teisėjas, o ir padėjėjas, rengiantis projektą, turi laiko tik tekstui surinkti ir jokių galimybių jam koreguoti? Naują nuosprendį paprastai rašome ant kito panašaus šablono, todėl kartais jame lieka kažkas iš ankstesnio nuosprendžio.
Visai neseniai mano nuosprendžio aprašomojoje dalyje liko keli punktai iš ankstesnio nuosprendžio aprašomosios dalies. Po nuosprendžio paskelbimo skambino proceso dalyvis ir piktinosi, kad gal teisėja čia visai ne tą bylą išnagrinėjo, kad ten visai ne tie įrodymai aprašyti? Jis visiškai teisus dėl tokių įtarimų.
Ir niekam neįdomu, kad tą nuosprendį rašiau sekmadienį po to, kai, penktadienį paskelbiau kitą nuosprendį didelėje, daugiaepizodėje byloje, o nuosprendžio paskelbimo dieną (pirmadienį) dar turėjau trumpą posėdį baudžiamojoje byloje, paskelbiau dvi nutartis dviejose kitose baudžiamosiose bylose ir paskelbiau nutarimą administracinėje skundo byloje. Beje, kitą dieną, antradienį, turėjau tris žodinius posėdžius administracinėse bylose, 13.15 val. nuosprendžio paskelbimą kitoje baudžiamojoje byloje, ir po pietų ilgą posėdį taip pat daug epizodų turinčioje baudžiamojoje byloje.
Galima pasakyti, tai gal jūs netinkamai organizuojant savo darbą, tai susiskirstykit savo posėdžius rečiau, juk teisėjas sprendžia, kaip organizuoti bylų nagrinėjimą. Tačiau proceso įstatymai, tiksliau, procesiniai terminai, yra labai griežti, jie nustatyti dar tada, kai teisėjas vienas nagrinėjo bylą ir nebuvo jokių padėjėjų.
-
Įdomioji 2018-ųjų teismų statistika atskleidžia ir problemas: krūviai, terminai, nuteistųjų gausa
-
Ieško vaisto nuo intrigų didžiausiame Lietuvos teisme: prezidentė paskyrė naują vicepirmininką
-
Inga Štuopienė: Mūsų teismui yra būtinas psichologinis auditas
-
Mūšio zona virtusiame Vilniaus teisme advokatas griebėsi netikėtos taktikos: tylėjo kaip akmuo
Kai bylų padaugėjo tiek, kad teisėjai nesusitvarkydavo, atsirado padėjėjai. Dabar bylų yra tiek, kad ir dirbant su padėjėjais sunku susitvarkyti, tačiau terminai kaip buvo, taip ir liko tokie patys. Procesas reikalauja, kad byla teismo posėdyje būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką su kuo mažiau posėdžių.
Jeigu byloje daroma pertrauka, ji turi trukti ne ilgiau mėnesio, jeigu atidedamas bylos nagrinėjimas, taip pat ne ilgiau mėnesiui. Gavus bylą, teismas per 15 dienų (kai paskirta kardomoji priemonė suėmimas) arba per 1 mėnesį nusprendžia dėl bylos perdavimo nagrinėti teismo posėdyje. Nusprendus bylą perduoti nagrinėti teismo posėdyje, jis turi būti pradėtas ne vėliau kaip per 20 dienų.
Administracinio nusižengimo byla paprastai turi būti išnagrinėta per vieną posėdį, o nutarimas joje skelbtinas tą pačią dieną.
Baigus nagrinėti bylą, nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 14 dienų ir tik didelės ir sudėtingos bylos atveju nuosprendis turi būti paskelbtas kaip įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per 45 dienas. Administracinio nusižengimo byla teisme turi būti pradėta nagrinėti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo jos gavimo dienos ir paprastai turi būti išnagrinėta per vieną posėdį. Nutarimas administracinėje byloje paprastai turi būti paskelbtas tą pačią dieną baigus bylą nagrinėti teismo posėdyje ir tik sudėtingų bylų atveju – ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo teismo posėdžio dienos.
Baudžiamojo proceso kodeksas numato ir trumpesnius terminus, kurių privalo laikytis teisėjas, pavyzdžiui, dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo privaloma nuspręsti per 3 darbo dienas ir klausimą išspręsti per tą laiką surengtame žodiniame teismo posėdyje, dėl ES valstybės narės kompetentingos institucijos paskirtos piniginės sankcijos pripažinimo Lietuvos Respublikoje teismas turi nuspręsti per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos, per tą laiką surengus žodinį posėdį. Jeigu gaunamas prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu, dėl jo turi būti nuspręsta per 7 dienas. Jeigu žmogus nesutinka su baudžiamuoju įsakymu ir reikalauja surengti teisminį nagrinėjimą, posėdis turi įvykti per 10 dienų nuo tokio reikalavimo gavimo dienos.
Jeigu teisėjas nuspręs pats surengti bylos nagrinėjimą teisme, toks posėdis privalo įvykti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prokuroro pareiškimo dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu nuorašo kaltinamajam įteikimo dienos. Pagreitinto proceso atveju posėdis turi įvykti tuoj pat gavus atitinkamą prokuroro pareiškimą. Tiesą sakant, terminai yra tiesiog įspūdingi, bet visiškai neatitinkantys realybės.
Kai teisėjas nuolat turi apie 25 baudžiamųjų bylų ir apie 15 administracinių bylų likutį, išlaikyti proceso reikalavimus dėl terminų visiškai nerealu. To rezultatas – mėnesį į priekį (nes maksimaliai bylos nagrinėjimą atidėti gali tik mėnesiui) teisėjo tvarkaraštis yra užgrūstas. Net jeigu ir planuoji laisvesnį mėnesio grafiką, nuolat gauni naujas bylas, kuriose privalu surengti posėdžius ir/ar priimti sprendimus per 3, 7, 10, 20 dienų.
O kur dar skubūs atvejai, tokie kaip paieškomo kaltinamojo suradimas, naujos bylos su suimtuoju gavimas, kai turi mesti viską ir spręsti dėl kardomosios priemonės suėmimo.
O kur dar skubūs atvejai...
Taigi, teisėjo darbo organizavime, planavime yra daug atsitiktinių, nuo jo valios nepriklausančių faktorių. Dirbant mažesniu krūviu tai būtų normalu ir suprantama, bet nuolat dirbant itin intensyviu grafiku, perkrautu tvarkaraščiu tai kelia didžiulę įtampą ir frustraciją. Kaip teisininkas profesionalas, kaip savo darbą mylintis ir gerbiantis asmuo supranti, kaip svarbu yra atidžiai, kruopščiai ir įsigilinus vertinti konkrečią bylos situaciją, konkrečius žmones byloje ir parinkti tinkamiausias atsakomybės priemones, kaip svarbu vengti skubotumo byloje, paviršutiniškumo, atidžiai išklausyti kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį.
Galų gale tyrimai rodo, kad labiausiai pasitikėjimą teismais kelia ne prisiekusiųjų ar tarėjų institutas, o tai, kaip su kiekvienu žmogumi elgiamasi teisme nuo pat to momento, kai tik jis įžengė pro teismo pastato duris, kiek dėmesio ir atidaus, neformalaus požiūrio į savo problemos sprendimą jis mato (procedūrinis teisingumas), bei teismo sprendimo įtikinamas motyvavimas. Paskubomis, paknopstomis bėgant iš posėdžio į posėdį, šokinėjant nuo bylos prie bylos tinkamai visa tai padaryti neįmanoma.
Neadekvataus darbo laikui darbo krūvio problema yra puikiai žinoma tiek teismų sistemos savivaldos institucijoms, tiek politikams, tačiau ją ir su ja susijusias problemas vengiama spręsti, nes, ko gero, tai per sudėtinga problema. Jos tikrai neįmanoma išspręsti vien tik atlyginimų darbuotojams padidinimu. Jeigu objektyviai žmogus per dieną tinkamai gali išnagrinėti vieną bylą, o jam skiriama išnagrinėti dvi ar tris bylas, tai jo gaunamas atlyginimas niekaip negali daryti įtakos jo objektyvioms galimybėms tinkamai išnagrinėti daugiau nei vieną bylą per dieną, nes darbo krūvis yra objektyvus, ne subjektyvus kriterijus.
Neabejotina, kad dabartiniai sekretorių ir padėjėjų atlyginimai labai maži, bet jie tikrai nebus tokie, kad prilygtų teisėjo atlyginimams, taigi darbuotojus būtina motyvuoti ir kitomis priemonėmis – pirmiausia adekvačiu darbo krūviu ir tinkamomis darbo sąlygomis.
Jeigu sekretorius ar padėjėjas galėtų darbą atlikti per darbo valandas ir jam nereikėtų dirbti iki 20 valandos vakaro ir savaitgaliais ar neštis darbą namo, jis tikrai sutiktų dirbti ir už mažesnį atlyginimą. Bet kai žmogui labai mažai moka, o dėl darbo krūvio jis priverstas nuolatos dirbti po darbo valandų ir patirti stresą, kad nieko nespėja, labai sunku žmogų motyvuoti dirbti tokį darbą.
Taigi, vien atlyginimo padidinimas negali šios problemos išspręsti, būtina imtis ir kitų priemonių, pirmiausia suvienodinti darbo krūvius, bylas vertinti pagal sudėtingumą ir pagal tai skirstyti teisėjams, nustatyti maksimalų krūvį, kurį teisėjas gali gauti, pavyzdžiui, per metus.
Antra, supaprastinti procedūras, tikrai yra galimybių kai kuriuos klausimus išspręsti rašytinio proceso tvarka, be sudėtingų, daug laiko ir kitų resursų reikalaujančių žodinio nagrinėjimo procedūrų. Žodinis nagrinėjimas galėtų vykti tik apeliacijos atveju, kada žmogaus netenkina pirmosios instancijos priimtas sprendimas.
Be didžiulių, neadekvačių darbo krūvių, teismų sistema turi daugybę kitokių vidinių problemų, kurios kelia didžiulę grėsmę teisėjo nepriklausomumui: teismų pirmininkų praktiškai neribota valdžia ir piktnaudžiavimas; teisėjo darbo sąlygos, karjera, darbo vertinimas priklauso tik nuo pirmininko; nepotizmas; karjeros galimybių nebuvimas; teisėjo darbas, mano nuomone, nėra vertinamas, negerbiamas; tenka dirbti didžiuliais krūviais ir labai intensyviu tempu; tenka taikstytis su nuolatiniais teismo administracijos darbuotojų (net ne teisėjų) atliekamais teisėjo darbo patikrinimais, kas lemia nepasitikėjimo atmosferą.
Šiuo metu daugybė teismų pirmininkų turi didžiules ambicijas vadovauti, tačiau mažai supratimo, kaip tai daryti, jie nejaučia jokio atskaitingumo ir atsakomybės nei vadovaujamo teismo darbuotojų kolektyvui, nei teisėjams, elgiasi taip, tarsi vadovautų nuosavam UAB‘ui.
Iš čia kyla tos problemos, kurios pastaruoju metu prasiveržė Vilniaus miesto apylinkės teisme, Klaipėdos apylinkės teisme, Kauno apylinkės teisme, Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Ir tai jokiu būdu nėra problemos, susijusios su mažais teismo darbuotojų atlyginimais – jos susijusios su teisėjo nepriklausomumo pažeidimu, jos susiję su tuo, kad teisėjas tampa nebe teisėju, galinčiu veiksmingai užtikrinti teisingumo įgyvendinimą, žmonių teisių ir laisvių užtikrinimą, o tiesiog tarnautoju, drebančiu dėl savo darbo vietos ir socialinių garantijų.
2019-12-13 Teisėjų tarybos patvirtintas „Teisėjų darbo su bylomis krūvio mažinimo tvarkos aprašas“ iliustruoja teismų savivaldos institucijų požiūrį į neadekvataus darbo krūvio problemą. Jie supranta, kad darbo krūvis teismuose toks, jog teisėjai neturi galimybių skirti laiko jokiai kitai veiklai, taip pat ir dalyvauti teismų savivaldos institucijų veikloje.
Dėl to pirmininkai (daugelis jų yra Teisėjų tarybos ir kitų savivaldos institucijų nariai) nusprendė teisės aktu įtvirtinti galimybę susimažinti darbo su bylomis krūvį. Kokiu pagrindu? Juk teismų pirmininkai, teismų savivaldose dalyvaujantys teisėjai pirmiausia yra teisėjai – kodėl jie tiesioginį teisėjo darbą turi teisę dirbti tik 50 procentų krūviu, tik puse krūvio ar 30 mažiau, tačiau išlaikyti visas teisėjo garantijas?
Pirmininkai papildomoms
administracinėms pareigoms vykdyti turi ir papildomą personalą.
Teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai už tai, kad dirba administracinį darbą, gauna didesnį darbo užmokestį. Jie šioms administracinėms pareigoms vykdyti turi papildomą personalą – patarėją, padėjėją, sekretorių, padėjėją ryšiams su visuomene ir žiniasklaida, administracijos sekretorių ir dar kanclerį. Tai kodėl esant visiems šiems resursams dar reikia susimažinti tiesioginį teisėjo darbo krūvį 50 procentų?
O gal tai yra tiesiog pirmininko darbo organizavimo problema, kad jis, turėdamas papildomą personalą, nesugeba ir bylų nagrinėti, ir vykdyti administravimo funkcijų.
Šis 2019-12-13 TT patvirtintas Teisėjų darbo su bylomis krūvio mažinimo tvarkos aprašas nebuvo derinamas su teisėjais, tik su teismų pirmininkais, nors jis tiesiogiai susijęs su kiekvienu teisėju. Iki šio aprašo patvirtinimo teismuose vyravo praktika teismų pirmininkams, pavaduotojams ir skyrių pirmininkams susimažinti darbo su bylomis krūvius, bet ji nebuvo vienoda.
Iš 2019-12-13 TT posėdžio medžiagoje pateiktos analizės dėl pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų užimtumo vykdant kitas nei teisingumo vykdymas funkcijas (2019 m. spalio mėn.) matyti, kad iš 20 teismų darbo su bylomis krūvis buvo mažinamas visuose teismuose, išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) – šiame teisme nei pirmininko, nei pirmininko pavaduotojo, nei kitų teisėjų darbo krūvis dėl vykdomų teismo administravimo funkcijų (taip pat ir dėl veiklos savivaldos institucijose) nebuvo mažinamas.
Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme teismo pirmininko darbo krūvis su bylomis buvo mažinamas 75 procentais (50 procentų dėl atliekamų vidaus ir išorės administravimo funkcijų ir 25 procentais dėl dalyvavimo Teisėjų tarybos sudėtyje).
50 procentų darbo su bylomis krūvį susimažinę dirbo ir Vilniaus apygardos teismo skyrių pirmininkai (civilinių bylų skyriaus pirmininkas dar papildomai buvo susimažinęs krūvį 25 procentais dėl dalyvavimo Teisėjų tarybos sudėtyje, taigi bylas nagrinėjo tik 25 procentų krūviu). Vilniaus miesto apylinkės teisme teismo pirmininkas ir jo pavaduotojai iki aprašo įsigaliojimo dirbo krūvį susimažinę 60 procentų.
Jeigu teismo pirmininkai tik 25 procentais dirba tiesioginį teisėjo darbą, o visa kita yra administracinis darbas, tai kyla klausimas, gal paprasčiau, pigiau ir efektyviau samdyti administratorių, vadybininką ir tegu jis atlieka visą šį darbą, o pirmininkas turi atlikti tai, kas pirmininkui priskirta pagal procesą ir administravimo veiksmams, tiesiogiai susijusiems su teisėjo veikla, kad būtų išlaikytas teisėjo nepriklausomumo principas. Juk pagal pirminę koncepciją būtent tam ir turėjo būti skirta teismo kanclerio pareigybė.
Kancleris administruoja tik teismo ūkvedžius, valytojas ir šluotas?
Kaip čia taip išėjo, kad visus teismo administravimo klausimus apsiėmė tvarkyti pirmininkai ir skyrių pirmininkai, o kancleris administruoja tik teismo ūkvedžius, valytojas ir šluotas?
Ir visiškai pagrįstai kyla klausimas, kodėl Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nei teismo pirmininkui, nei pirmininko pavaduotojui, nei kitiems teisėjams nemažinamas darbo su bylomis krūvis, nors jie atlieka tas pačias teismo administravimo funkcijas ir dalyvauja Teisėjų tarybos sudėtyje kaip, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas ar skyriaus pirmininkas?
Šie faktai akivaizdžiai patvirtina, kad toks „Teisėjų darbo su bylomis krūvio mažinimo tvarkos aprašas“, numatantis galimybę teismų pirmininkams, pavaduotojams, savivaldos institucijose dalyvaujantiems teisėjams mažintis darbo su bylomis krūvį, yra objektyviai nepagrįstas.
Teisėjų taryba priimamais teisės aktais siekia sukurti sau tinkamas darbo sąlygas kitų teisėjų sąskaita.
LVAT taip pat dirba didžiuliu krūviu, tačiau pirmininkai geba teismo administravimą organizuoti taip, kad nereikėtų mažintis darbo krūvio su bylomis. Teismo pirmininkams, pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams susimažinus darbo su bylomis krūvį, automatiškai padidėja kitų teisėjų darbo krūvis, tačiau jie negauna didesnio atlyginimo. Tai nesąžininga ir neteisinga kitų teisėjų atžvilgiu.
Teisėjas, kuris dalyvauja Teisėjų tarybos veikloje, gali dirbti 30 procentų mažesniu darbo krūviu, tačiau bet kuris eilinis teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą, taigi ir sekti TT bei kitų savivaldos institucijų veiklą, rengiamus teisės aktų projektus, teikti pasiūlymus, kelti problemas, siūlyti sprendimus ir pan., tačiau jis to daryti negali, nes turi dirbti už save, pirmininkus, pavaduotojus, skyrių pirmininkus ir kitus krūvį susimažinusius teisėjus.
Akivaizdu, kad teismų sistemos vadovai tik viešai demonstruoja supratimą teismų darbuotojų menkam darbo apmokėjimui, sudėtingai teisėjų situacijai, realiai veikia priešingai – kalbėdami apie teisėjų padėjėjų ir sekretorių menkus atlyginimus siekia savo intereso, kad būtų padidinti ir jų atlyginimai, o TT priimamais teisės aktais siekia susikurti sau tinkamas darbo sąlygas kitų teisėjų sąskaita.
Inga Štuopienė yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja.
