O štai apie aliejų bei jo turinčius gaminius iki šiol kalbama gerokai mažiau, nors ši sritis pastaraisiais metais auga ypač sparčiai. Palmių aliejus yra vienas labiausiai paplitusių augalinių aliejų pasaulyje – jo gamyba per pastaruosius dvidešimt metų išaugo keturis kartus nuo 15 milijonų tonų 1995 m. iki 66 milijonų tonų 2017 m. (PSO duomenys). Šis milžiniškas augimas atnešė kelias itin stambias problemas, apie kurias šiandien vis dar kalbama per mažai.
Pirmoji problema – tiems, kurie palmių aliejų vartoja
Yra keletas didelio palmių aliejaus paplitimo priežasčių. Palmių aliejus gaminamas iš itin našių derliaus prasme augalų – lyginant su kitais aliejais, palmių aliejaus galima išgauti daugiausia skaičiuojant per vieną apsodinamos žemės vienetą. Visame pasaulyje palmių aliejus aprūpina žmones 35% augalinio aliejaus paklausos užimdamas tik 10% apsodinamos žemės (Pasaulio gamtos fondo duomenys). Pagrindiniai palmių aliejaus gamintojai ir importuotojai į Europą – Indonezija ir Malaizija, kurių mažos pridėtinės vertės ekonomikoms šio aliejaus tiekimas yra itin svarbi ūkio šaka. Didelis augalų efektyvumas, maži gamybos kaštai bei aplinkosauginių standartų, kuriuos tuoj pat dar aptarsime, stygius daro šį aliejų itin prieinamą kainos prasme. Tad viena stipriausių palmių aliejaus sėkmės priežasčių – maža jo kaina.
Kitas didelis palmių aliejaus privalumas – konsistencija. Palmių aliejus yra ingridientas, palaikantis tepamų gaminių savybę teptis (pagalvokite apie tą kreminę Nutellos tekstūrą), taip pat šis produktas ypač tinkamas kepiniams ir jų struktūrai išgauti. Didelis pritaikomumas įvairiuose maisto produktuose bei patraukli kaina didina šio aliejaus vartojimą, o pastarasis – galimybę susirgti įvairiomis ligomis. Peržiūrėję savo kasdieninio maisto bei buitinių prekių krepšelį nustebsite, kiek augalinių riebalų jame esama, tiesa, ne visada galėsite suprasti – kiek ir kokių riebalų suvartojate, nes palmių aliejus gali slėptis po vienu iš aibės savo pavadinimų, tad nors nuo 2014 m. Europos Sąjungos reguliavimai ir nurodo, jog etiketės sudėtyje turi būti aiškiai pažymėtas palmių aliejus, atskirti, jog ten tikrai jis ne visada paprasta.
Tad kokią gį įtaką sveikatai daro šis produktas. Kaip ir daugeliu atveju, saikingas jo vartojimas vertintinas neutraliai. Tačiau kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos neseniai paskelbtas pranešimas, šalyse, kuriose fiksuojamas didelis palmių aliejaus suvartojimas, tyrimai rodo ne tik polinkį į nutukimą, lėtines ligas, bet ir didesnį mirštamumą, kurio priežastis – širdies ligos. Susidaro situacija, kurioje žmonės yra labiau linkę vartoti daugiau skanių, puikios konsistencijos ir išties pigių maisto produktų, neatsižvelgdami į rizikas, kylančias jų sveikatai. Susirgti dėl palmių aliejaus, tiesa, yra linkę ne vien tik gausiai šį produktą vartojantieji.
Antroji problema – tiems, kurie palmių aliejų gamina
Kaip jau buvo minėta – didžiausios palmių aliejaus gamintojos yra besivystančios Malaizijos ir Indonezijos ekonomikos. Galite įsivaizduoti, kad darbo sąlygų reglamentavimas ar aplinkosauginiai standartai šiose valstybėse gerokai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis palmių aliejaus industrijoje dirba apie šeši milijonai žmonių, dar daugiau nei vienuolika milijonų yra tiesiogiai priklausomi nuo šios industrijos rajonuose, kurie yra retai apgyvendinti, todėl kiekvienas žmogus, turintis darbą, jau yra itin reikšmingas savo šeimos ir bendruomenės narys. Tokiais atvejais, kai darbas yra itin geidžiamas, o darbuotojas – lengvai pakeičiamas, susidaro situacija, kurioje darbuotojai sutinka dirbti itin sudėtingomis sąlygomis.
Šalyse, kuriose fiksuojamas didelis palmių aliejaus suvartojimas, tyrimai rodo ne tik polinkį į nutukimą, lėtines ligas, bet ir didesnį mirštamumą, kurio priežastis – širdies ligos.
Sudėtingos sąlygos, kalbant apie palmių aliejaus atsiradimą, susidaro tiek dėl ekonomikos struktūros šį produktą gaminančiose valstybėse, tiek dėl paties jo gavybos būdo. Trumpai tariant palmės, iš kurių vaisių išgaunamas aliejus, auginamos plantacijose, kurios įrengiamos ten, kur anksčiau buvo atogražų miškai – iškertant ten buvusius medžius, o visa, kas liko – sudeginant. Čia palmių aliejaus augintojai pasipelno dvigubai: pirma, parduodami vertingą medieną, antra – iš paties palmių aliejaus. Plantacijose augančios palmės auginamos tol, kol patogu pasiekti ant jų augančius vaisius, o kai palmės pasidaro pernelyg aukštos – jas iškerta, visa, kas lieka – sudegina. Tuomet procesas prasideda iš naujo.
Būtent kirtimuose likusių medžiagų sudeginimo metu atmosferą išskiria ypatingai daug teršalų, pirmiausia atsiliepiančių plantacijose dirbančių ir greta plantacijų gyvenančių žmonių (o dažnai ir vaikų) sveikatai. Galbūt dar prisimenate, kai prieš ketverius metus pasaulio žiniasklaida aptarinėjo smogą, uždengusį pietryčių Azijos šalis. Viena pagrindinių šio smogo priežasčių būtent ir buvo gaisrai, kurie buvo skirti paruošti kirtimus palmių plantacijoms ir regioną ištikusi sausra. Skaičiuojama, kad šis nuodingas smogas lėmė 100 000 mirčių regione bei dar daugiau regos ir kvėpavimo sistemų sutrikimų. Aprašytas ir ne vienas atvejis, kai plantacijų plėtra vietinėms bendruomenėms kainavo prieigą prie gėlo vandens šaltinių, kurie buvo užteršti pesticidais ir trąšomis. Auganti palmių aliejaus paklausa ir ateityje tikėtina didins reikalingus plantacijoms žemės plotus, o vis daugiau bendruomenių, gyvenančių plantacijų kaimynystėje, atsidurs pavojuje.
Trečioji problema – mūsų planetai, taigi ir mums visiems
Palmių aliejaus plantacijos pasaulyje užima maždaug 27 milijonus hektarų. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, koks tai plotas, palyginkime jį su kokių nors valstybių užimama teritorija. 27 milijonai hektarų tai panašiai tiek, kiek užima visa Naujoji Zelandija. Arba maždaug tiek, kiek užimtų keturios Lietuvos. Išties – didelė ir kasmet besiplečianti teritorija. Teritorija, kuri iš miškų, su visomis savo ekosistemomis ir gyventojais, po truputį virsta plantacijomis. Šio proceso metu kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnų bei augalų rūšys. Ko gero labiausiai paplitęs pavyzdys – orangutanai, kurių populiacija per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo 100 000 vienetų vien dėl palmių aliejaus plantacijų plėtros. Šio proceso įtaką jaučia ir kitos gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, drambliai, raganosiai ir tigrai.
Planeta kenčia ne tik dėl kirtimuose daromos žalos, nykstančių miškų ir gyvūnijos. Prie šių procesų prisidedame ir mes, europiečiai. Gali susidaryti įspūdis, jog palmių aliejus naudojamas vien tik maistiniams ar kosmetiniams produktams kurti, tačiau tai anaiptol nėra tiesa. Nors pasaulio mastu didesnė dalis palmių aliejaus ir sunaudojama maisto reikmėms, situacija Europoje – kiek kitokia. Daugiau nei pusė į Europą importuojamo palmių aliejaus naudojamas gaminti biodyzelinui Europos sunkvežimiams ir lengviesiems automobiliams. Įtraukiant į skaičiavimą biodyzelino pagaminimo ekologinius kaštus, degantis šis kuras tampa tris kartus labiau taršus nei įprastinis dyzelinas, taigi vieną pagrindinių savo misijų – kovoti su klimato kaita – stumia priešinga kryptimi. Susidaro keista situacija, kai už švaresnį orą europiečiai susimoka toksiškais rūkais kvėpuojantiems ir palmių aliejumi prekiaujantiems Malaizijos bei Indonezijos gyventojams.
Geroji žinia ta, jog į šią sitauciją dėmesį jau atkreipė ES institucijos. Europos Komisija šių metų kovą pripažino biodyzeliną netvaria degalų rūšimi. Šis sprendimas reiškia, jog palmių aliejaus vartojimas, kuris iki šiol buvo noru pasiekti ES atsinaujinančios energetikos tikslus, bus palaipsniui mažinamas. Tad nors didelis ir nelankstus ES aparatas išjuda sunkiai – paskelbatame dokumente vis dar gausu išimčių, nurodančių, jog kai kurios palmių aliejaus rūšys vis dar galės būti naudojamos kurui ar nedrįsta pripažinti sojų taip pat smarkiai prisidedant prie miškų kirtimo, atrodo, kad pirmieji veiksmai valstybių aljanse, norinčiame būti lyderiaujančiu aplinkosaugos balsu pasaulyje, jau prasidėjo.
Planeta kenčia ne tik dėl kirtimuose daromos žalos, nykstančių miškų ir gyvūnijos.
Ką daryti, jei prie problemos sprendimo noriu prisidėti ir aš?
Tam, kad galėtumėme geriau suprasti kiek ir kokio palmių aliejaus suvartojame, reiktų turėti šiek tiek daugiau informacijos, kokio, kur ir kiek jo yra. Valstybės Europoje, tokios kaip Didžioji Britanija, ne tik skelbia daug informacijos apie tai, kokį palmių aliejų jų šalis importuoja (iš kokių gamintojų, kiek iš jų laikomi tvariais), bet taip pat formuluoja siektinus tikslus, kiek ir kokio šio produkto norėtų suvartoti ateityje. Deja šiandien Lietuvoje mažai informacijos tiek valstybiniu lygiu, tiek iš vartotojo perspektyvos. Sudėtinga suprasti, ar Lietuva turi kokią nors valstybinę poziciją dėl šio produkto suvartojimo atžvilgiu, ar palieka šį klausimą spręstis savaime.
Norint daryti pokyčius iš vartotojo perspektyvos paprasčiausia ko gero būtų atlikti pirkinių krepšelio inventorizaciją ir pažiūrėti, kiek ir kur palmių aliejaus yra Jūsų naudojamuose produktuose. O atlikus šią analizę kelias ko gero vienas – daugiau domėtis, klausti, reikalauti pasiūlos be palmių aliejaus. Žinojimas ir dalinimasis informacija, aktyvus dalyvavimas temoje viešojoje erdvėje gali padėti parodyti sprendimų priėmėjams, kad ir mūsų šalies žmonėms svarbi mūsų ir visų žmonių sveikata bei mūsų planetos ateitis.
Inga Vyšniauskienė yra TS-LKD narė.
