Ir visa tai todėl, kad Lietuvai iki Mastrichto skolos kriterijaus – dar gana toli (vėlgi, visiška tiesa, net kokių 20 procentinių punktų BVP), o visą buvusios Vyriausybės taupymo politiką Konstitucinis teismas, suprask, gi vis tiek “nurašė į grynus nuostolius”.
Visa tai būtų galima nurašyti niekada nesibaigsiančiai “gėlavandenių” ir “sūravandenių” diskusijai apie tai, kiek prasmės turi valstybės bandymai viešosiomis išlaidomis skolon palaikyti visuminę paklausą, jeigu ne viena menka aplinkybė: šią žinią paskelbęs dabartinės Vyriausybės vadovas, kaip ir jo partijos kolegos, kaip ir koalicijos partneriai pastaruosius kelis metus, ypač kol buvo opozicijoje, ne kartą vainojo A.Kubiliaus Vyriausybę dėl neva “praskolintos” Lietuvos.
Kiek viešos polemikos, kiek pranešimų spaudai parašyta, kiek skambių pareiškimų padaryta! Ir apie “slaptą skolinimąsi”, ir apie “tarnavimą skolinantiems bankams”, ir apie ”skolinimąsi pravalgymui”. O vakar paaiškėjo, kad Lietuva ne tik nepraskolinta, bet iš esmės ir “nedaskolinta” (atsiprašau kalbininkų ir kalbos mylėtojų, bet nėra labiau tinkamo žodžio – ši konstrukcija geriausiai atspindi kalbų esmę ir “dvasią”).
Gal sapnuoju? Ne, tai Konstitucinis teismas, išraitęs nepatogumą dėl didžiausius atlyginimus gaunančių tarnautojų ir pareigūnų, yra kaltas dėl šio “praregėjimo”. Mat jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų papildomai mažinusi šių tarnautojų ir pareigūnų algų solidarumo vardan, siekdama kiek įmanoma apsaugoti mažiausius atlyginimus gaunančiuosius, o būtų toms algoms skolinusis, tai dabartinei Vyriausybei nebūtų to nelemto konfūzo – pradėti išlaidų didinimo ciklą (kurį pradėti leidžia atsigavusi ekonomika ir natūraliai mažėjantis deficitas) nuo viešojo sektoriaus “high-end’o” algų, t.y. iš esmės nuo savęs.
Vakar paaiškėjo, kad Lietuva ne tik nepraskolinta, bet iš esmės ir “nedaskolinta” (atsiprašau kalbininkų ir kalbos mylėtojų).
Juk skirtingai nei bandoma teigti, Konstitucinis teismas nepasakė, kad buvusios Vyriausybės vykdyta algų mažinimo politika “nepasiteisino”, bent jau Konstitucijos akimis žvelgiant. Jeigu buvusi Vyriausybė būtų rėžusi per visas algas – ir postinio 1300 litų ir ministro dešimtį tūkstančių – tuo pačiu “proporcingu” procentu (tarkime, 20 proc., vietoje 8-40 proc. priklausomai nuo algos dydžio), viskas būtų buvę OK, tad “nepasiteisino” tik bandymas bent kiek solidariau naštą paskirstyti, t.y. iš esmės socialdemokratinis principas, sutartas dialogo ir Nacionalinio susitarimo keliu su darbdaviais ir tradiciniais kairiųjų partneriais – profesinėmis sąjungomis.
Svaičioti, kad Lietuvai su savo valiutų valdyba būtų buvę galima apskritai išvengti darbo užmokesčio mažėjimo turbūt nepradėsim (nominalios devalvacijos ar plaukiojančio kurso įvedimo juk nepradėsim dabar svarstyti, tiesa?).
Žinia, jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų taikiusi šio papildomų algų sumažinimo, valstybės skola būtų šiandien didesnė tik pora milijardų litų. Big deal, sako. Prie esamų 45. Juk krizė buvo. Taip. Tik selektyvu ir su prioritetais kažkaip keistai išeina – jeigu nereikėjo mažinti daugiau uždirbančių tarnautojų algos, tai turbūt dar labiau nereikėjo mažinti ir mažiau uždirbančių, t.y. bazinio dydžio. Juoba – pensijų. Ir motinystės bei nedarbo išmokų. Ir visokių kitų išlaidų ir išmokų, kurios buvo sumažintos? Tad: iš viso nieko nereikėjo mažinti (gal tik mokesčius), nes buvo krizė – reikėjo viskam skolintis. Ekonomiką palaikyti, vartojimą.
Tik tokiu atveju šiandien Vyriausybės vadovas negalėtų sakyti – iki Mastrichto dar taip toli… Čia, žinoma, tuo atveju, jeigu kas būtų Lietuvai tokiomis sąlygomis skolinęs. Ir apie eurą nebūtų ko kalbėti, nes perviršinis deficitas nė iš tolo dar nebūtų buvęs panaikintas.
Tikėtina, kad palūkanų normos, kuriomis dabar Vyriausybė gali skolintis, šiek tiek apsvaigino. Kaip ir vidaus rinkos dosnumas, iš kur, atrodo, gali semti, kiek telpa, kai reikia iš esmės nedaug. DABAR. Bet skolintis reikėjo TADA ir daug. Kodėl kitomis progomis niekaip negalintys pamiršti vienintelės 0,5 mlrd. eurų obligacijų emisijos už 9 suvirš procentų 2009 m. birželį, tarsi visus 2009-2012 m. būtų skolintasi už tokią kainą, dabar lengva ranka sutinka, kad skola galėjo būti ir didesnė, t.y. blogiausiu ir brangiausiu metu skolinamasi dar daugiau?
Palūkanų normos, kuriomis dabar Vyriausybė gali skolintis, šiek tiek apsvaigino. Kaip ir vidaus rinkos dosnumas, iš kur, atrodo, gali semti, kiek telpa, kai reikia iš esmės nedaug. DABAR. Bet skolintis reikėjo TADA ir daug.
Ar čia vienas kitam netrukdo, nes “reikėjo skolintis iš TVF”, nors TVF neskolina išlaidų NEMAŽINIMUI finansuoti (žiū į Latviją, kur viešojo sektoriaus išlaidos buvo sumažintos gerokai stipriau, nei Lietuvoje)? Jeigu Lietuva būtų skolinusis (o nemažindama išlaidų būtų galėjusi bandyti skolintis tik rinkose ir tik užsienyje) daugiau, Lietuvos skola šiandien būtų arti Mastrichto kriterijaus. Ir, kas nepalyginamai svarbiau, skolos aptarnavimo išlaidos, kurios nėra kažkoks mistinis santykis su BVP, o tikri pinigai, kuriuos reikia mokėti kreditoriams, kurie dažniausiai net nėra tavo šalies rezidentai, ir dėl kurių skauda širdį, būtų milijardu ir daugiau didesnės.
Realybėje viskas gerokai paprasčiau, nes Lietuva, kuriai 2008 m. prognozavo valiutos krizę, tik todėl ir galėjo 2009 m. vėl skolintis, kad mažino išlaidas. Iš TVF ji būtų galėjusi skolintis irgi tik tada, jeigu būtų mažinusi išlaidas ir nebūtų pasiskolinusi “daugiau” (gal “pigiau”, bet šį kartą ne apie tai, nes apie tai jau kalbėta).
Lietuva pusėtina kaina daugiau rinkose būtų galėjusi skolintis tik tada, jeigu būtų turėjusi eurą, ir tai tik iki “Graikijos krizės”, kai euras liovėsi būti probleminių šalių figos lapeliu. Būtų pastimuliavusi ekonomiką santykinai pigia skola, o dabar, veikiausiai, galėtų “džiaugtis” tų rezultatų tvarumu, kaip Slovėnija. Tačiau kam apie tai kalbėti, jeigu euro tuo metu vis tiek neturėjome?
Tad tik todėl, kad Lietuva mažino išlaidas ir suvaldė deficitą bei sumažino jį iki Mastrichto kriterijaus ribų, šiandien Vyriausybė gali džiaugtis žemomis palūkanų normomis ir eilėmis norinčių jai paskolinti. Todėl gali išspręsti Konstitucinio teismo užduotus rebusus žymiai pigiau, nei būtų kainavę, jeigu tie rebusai būtų sprendžiami didesnio deficito sąskaita. Gal kiek nejauku tam skirti prioritetą, kai norėtųsi skirti prioritetą vaikams, seneliams ir krašto apsaugai, bet tai vis geriau, nei situacija, kurioje tiesiog nėra ko galvoti apie jokias papildomas išlaidas, išskyrus skolos aptarnavimo.
Žinia, jeigu dabartinė Vyriausybė būtų “paveldėjusi” kokių 5 proc. BVP deficitą, 55 proc. BVP skolą ir 3,5 proc. BVP skolos aptarnavimo išlaidas, pasirinkimai šiandien būtų visai kiti. Valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimų atkūrimo ar pensijų kompensavimo klausimo spręsti nebereikėtų, bet nuo kitų klausimų galva skaudėtų žymiai labiau. Aišku, visada būtų galima dėl to apkaltinti buvusią Vyriausybę. Čia ir naujais mokslo metais – nieko naujo. Nei ryte, nei vakare.
Ingrida Šimonytė yra Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, A.Kubiliaus Vyriausybėje ėjusi finansų ministrės pareigas. Šis tekstas paskelbtas jos intereto tinklaraštyje simonyte.popo.lt
