Sutarus dėl mokesčių sistemos pokyčių, kartu būtų įsipareigota vėliau užtikrinti maksimalų jos stabilumą, kuris, kaip žinia, yra nemenkas privalumas planuojantiems veiklą ar investicijas.
Visa tai būtų puiku, bet.... Diskusija apie mokesčius Lietuvoje ir vėl būtų pradedama ne iš to galo – ji yra įgijusi savą nepriklausomą gyvastį, tarsi mokesčiai būtų renkami tiesiog dėl jų rinkimo malonumo.
Kartais toje diskusijoje prieinama prie tokių oksimoronų, kad mokesčių paskirtis yra „skatinti verslą“, tad kažkokie „skatinantys“ tie mokesčiai ir turi būti. Leidžiantis šios minties laiptais gilyn, prieisime prie išvados, kad geriausiai verslą „paskatintų“ mokesčių nebuvimas, nes visi praktikoje taikomi mokesčiai daugiau ar mažiau iškraipo elgseną, o kuo didesnio teisingumo siekiame – tuo iškraipymai gali būti didesni.
Na, gerai, neperlenkim lazdos, kažkiek tų mokesčių gal ir turi būti, bet tik tiek, kiek valstybei reikia užtikrinti laisvos rinkos stuburkaulio – privačios nuosavybės – apsaugą nuo išorės ir vidaus užpuolikų (per kariuomenę, policiją bei teismų sistemą) kaip XIX a. pabaigoje, kai vidutinis dabar geriausiai išsivysčiusių valstybių perskirstymo lygis siekė apie 10 procentų tuometinio BVP (palyginimui, šiandien – apie 50 procentų dabartinio BVP, o yra ir ekstremalesnių pavyzdžių).
Patiktų? Kaip kam, nes kartu su žemu perskirstymu poroje ėjo privatus švietimas, sveikatos apsauga, o nepasiturintieji galėjo tikėtis tik labdaringų organizacijų paramos, apie pajamų nelygybę ir atskirtį neverta daug ir kalbėti – visi skaitėme tuo laikotarpiu rašytus romanus.
Visgi, jeigu jau istoriškai per pastarąjį šimtmetį valstybė prisiėmė nuosekliai didėjusį vaidmenį ekonomikoje imdama teikti įvairias paslaugas ar užtikrinti jų prieinamumą ir bandydama sumažinti nelygybę, į mokesčių reikšmę irgi tenka žvelgti kiek plačiau, nei tik per „kuo mažiau, tuo geriau“ prizmę.
Daugelyje šalių su labai kukliais mokesčiais ūkio rezultatai neblizga ir jūs nenorėtumėt turbūt kokioj Zimbabvėj nei gyventi, nei investuoti, nepaisant viso mokesčių mažumo.
Juk ūkio augimą skatina ir ta grąža, kuri gaunama kokybiškų viešųjų paslaugų – kvalifikuotų ir sveikų darbuotojų, geros infrastruktūros, efektyvaus viešojo administravimo, netgi mokios paklausos – pavidalu.
Būtent todėl milžiniškų, mūsų akimis, mokesčių Skandinavijos šalys tuo pat metu sugeba būti tarp konkurencingiausių pasaulio ekonomikų.
Kita vertus, daugelyje šalių su labai kukliais mokesčiais ūkio rezultatai neblizga ir jūs nenorėtumėt turbūt kokioj Zimbabvėj nei gyventi, nei investuoti, nepaisant viso mokesčių mažumo.
Jau girdžiu raginimus nesilyginti su Skandinavijos šalimis, nes ten viskas, ką valstybė perskirsto, yra „žmogui“, o štai pas mus kažkaip adverniškai išeina – sumokėti mokesčiai patenka į kažkokią juodąją skylę, o ne grįžta žmonėms. Prieisime ir prie to, kodėl taip jaučiamės.
O kol kas sutarkime, kad ekonomikos sėkmė priklauso ne tik ir ne tiek nuo to, kiek, bet ir nuo to, kas iš to. Jeigu visuomenės vertinimas apie grąžą iš mokesčių, gaunamą per viešąsias paslaugas, yra teigiamas, pats mokesčių lygis yra antraeilės svarbos klausimas.
Taigi, pirmiausia mums vertėtų susitarti dėl to, dėl ko ir egzistuoja mokesčiai apskritai – kokio „dydžio“ (ne geografine prasme, žinoma) valstybę norime matyti. Ne pavieniui kokio norime švietimo ar sveikatos apsaugos, pensijų ar policininkų atlyginimų – aišku, kad norime gerų ir tokius susitarimus štampuoti mokame.
Visgi, pirmiausia turime pamatyti visumą, nes mes labai greiti postringauti, kiek procentų BVP tam ar anam skiria kitos šalys ar kas nors vidutiniškai, tik pamirštam pastebėti, kad mūsų bendras perskirstymas (t.y. procentas nuo BVP, kurį mes skiriame visoms viešosioms funkcijoms) yra gerokai mažesnis nei daugumoje atvejų, prie kurių bandome gretintis.
Kol nesusitarsime dėl visumos, visi „tarimaisi“ dėl pavienių sričių bus tik kavaleristiniai bandymai tam ar kitam išplėšti kuo didesnį, bet tik pažadą, apeliuojant, kad „taip yra Europoje“, ir ignoruojant, kad nesueina galai.
Tik sutarę, kiek sukuriamo produkto perskirstome bendroms reikmėms, galime sutarti, kokios visuomenės grupės ir kokiomis proporcijomis bei per kokius mokesčius šią sąskaitą apmokės, bet ne atvirkščiai.
Skeptikai sakytų: valstybė pirma susigalvoja sau veiklos, o tada bando susirinkti pinigus. O gal reikėtų elgtis atvirkščiai: kiek yra, tiek ir turi užtekti, jeigu neužtenka, sumažinkit veiklos apimtis. Nežinantis ir nenorintis žinoti apskritai tėkštelės: sumažinkit Seimą, sumažinkit perpus valstybės tarnybą, dar gal paleiskit kariuomenę, visiems visko užteks ir dar liks. Pastarieji pastebėjimai labiau atspindi kokybiško valdymo ilgesį, nei turi ką nors bendra su tikrove, turint mintyje, kiek perskirstymo tenka Seimui ar net visai valstybės tarnybai, o kiek pensijoms ar švietimui.
Tik sutarę, kiek sukuriamo produkto perskirstome bendroms reikmėms, galime sutarti, kokios visuomenės grupės ir kokiomis proporcijomis bei per kokius mokesčius šią sąskaitą apmokės, bet ne atvirkščiai.
Ir nors neefektyvaus lėšų naudojimo yra daugelyje viešo gyvenimo sričių, visus čia aptinkamus rezervus pirmiausia tektų naudoti tų pačių paslaugų kokybei didinti, nes iki tenkinančios kokybės – tiek pagal įvairius rodiklius, tiek pagal visuomenės savijautą – dar toli net tose srityse, kurioms skiriam net didesnę pyrago dalį, nei ES vidutiniškai, kaip yra, tarkime, švietimo atveju (nustebote? Taigi, būna ir taip).
Yra solidžių mokslinių teorijų apie tai, kodėl viešasis sektorius linkęs augti augant ūkiui ir pajamoms, ir tai nėra susiję su biurokratų skaičiaus didėjimu, kaip norėtųsi daugeliui galvoti – natūraliai didėja tokių paslaugų paklausa, o jų ypatybės riboja galimybes pakeisti darbą kapitalu. Bet nesigilinant į mokslo plonybes – atsispirti visų pirma nuo visuomenės pareikalavimo viešosioms paslaugoms (ir pasirengimo už pareikalaujamą sumokėti) yra ne tik logiškas, bet ir vienintelis teisingas išeities taškas.
Kaip žmogui žinoti, kokio perskirstymo jam norėti, dėl ko jam tartis? Juk visi norėtų kuo mažiau mokėti ir kuo daugiau gauti. Bet norėti kaži kokios mistinės „europinės gerovės“ mes sugebam, nes pasidairyti į tai, ką sutinkame kitose ES šalyse, į kurias vykstame, kur gyvena mūsų artimieji ir draugai, mokame. Ten dažniausiai matome visko „daugiau ir geriau“ nei namuose – dosnesnę socialinę apsaugą, aukštesnes mokytojų ir gydytojų algas, geresnę viešąją infrastruktūrą ir dar daug ką.
Gaila, kad toje europinėje gerovėje daugiau aptinkame pavyzdžių, kai gerovė sukurta ir palaikoma skolon, kai skola auga ne tiek dėl krizių ar ilgalaikių investicijų, kiek dėl einamojo vartojimo. Vadinasi, tose šalyse politikai irgi nedrįsta savo rinkėjams pasakyti, kiek tas gerbūvis kainuoja ir bando „statyti“ ant ekonomikos augimo arkliuko, kuris galėtų sumažinti skolų naštą.
Toks lošimas gali kainuoti gana brangiai, kaip matome ten, kur dešimtmečiais augintą mokesčių ir išlaidų neatitikimo džiną labai sunku įginti atgal į butelį ir labai lengva suprasti žmones, kurie nesupranta, kodėl tai reikia daryti – juk niekas su jais apie tai nesikalbėjo, kai buvo laikas.
Mes kažkiek vėluojame, bet geriau vėliau, nei niekad, nelaukiant, kol dar ir senėjimo kuoka trinktels per viešuosius finansus visu gražumu. Juoba, kad yra ir iš ko pasimokyti apie kitokią „europinę gerovę“, tokią, kur abu smegenų pusrutuliai veikia kartu.
Stilizuotai tai būtų galima pateikti kaip pasirinkimą aibėje tarp Šveicarijos ir Švedijos. Kodėl būtent jų? Nes abi valstybės yra turtingos ir konkurencingos, abi turi žemą skolą ir, nors eina skirtingais keliais, abu tie keliai yra logiški: pirmu atveju bendras perskirstymo lygis artimas mūsų, bet valstybė tiesiog nesiima finansuoti iš biudžeto visų funkcijų; antru atveju perskirstymas aukštas, viešosios paslaugos finansuojamos plačiai ir giliai, bet aukšti ir mokesčiai.
Čia ir glūdi tas užburtas ratas, iš kurio mums būtina ištrūkti – jeigu ketiname toliau eiti šveicarišku keliu (kol kas juo tik viena, mokesčių koja šokčiojame, o išlaidų koja mus bando tempti link Švedijos), turime aiškiai sau pripažinti, kad visos dabar apsižiotos viešosios funkcijos mums tiesiog neįkandamos, ir susitarti, kurių finansavimo (ar jo imitacijos) esame pasirengę atsisakyti, perkeldami jas į privatų, tegul ir kažkiek reguliuojamą, pasaulį.
Tarp 33 ir 50 procentų BVP perskirstymo yra aibė tarpinių variantų, tačiau bet kuris pasirinkimas privalo būti logiškas abejose – lūkesčių ir pasirengimo mokėti – pusėse.
Kaip Jums, pavyzdžiui, privatus sveikatos draudimas? Ar aukštasis mokslas? Jeigu taip netinka, tuomet neišvengiamai turime susitarti, kur yra mūsų pageidaujamas valstybės paslaugų, taigi, ir perskirstymo, taigi ir toleruojamas mokesčių lygis – tai vargiai galėtų būti Švedija, bet tai negali būti ir Šveicarija, jeigu nieko nesame pasirengę atsisakyti.
Tarp 33 ir 50 procentų BVP perskirstymo yra aibė tarpinių variantų, tačiau bet kuris pasirinkimas privalo būti logiškas abejose – lūkesčių ir pasirengimo mokėti – pusėse. Užsispyręs bandymas, kaip iki šiol duoti (o tiksliau žadėti) kuo daugiau, neužtikrinant tam būtinų išteklių, nes „mokesčiai juk turi būti maži ir skatinti verslą“, ir toliau vers ištisas funkcijas vegetuoti.
Tuo tarpu visuomenė nuolat bus nepatenkinta paslaugų kokybe ir toliau manys, kad sumokėti mokesčiai kažkur tiesiog pradanginami, o ir verslas negaus jokios naudos iš palaikiai parengtų darbuotojų, negalinčių išspręsti savo sveikatos ar socialinių problemų, arba iš nekompetentingo ar korumpuoto viešojo administravimo.
Ištekliai turi būti adevatūs tam viešųjų paslaugų mastui, kurio nesutinkame patikėti rinkai. Ir dėlto turime susitarti. Tada turės prasmę ir visi kiti susitarimai, įskaitant ir susitarimą dėl mokesčių sistemos.
Lietuvos mokesčių sistemoje yra pakankamai bėdų, kurias galima ir reikia išspręsti, kad „valstybės dydžio“ našta būtų teisingiau paskirstyta, o pati sistema būtų stabilesnė. Tačiau vien jų taisymas yra savitikslis veiksmas. Pirmiausia turim susitarti, vardan ko tuos mokesčius apskritai mokėsime.
Ingrida Šimonytė yra buvusi finansų ministrė, TS-LKD iškelta kandidatė į Seimą
