Visada lengviausia aiškintis per palyginimus, tad pabandykim ir šį kartą. Imkime du valstybės tarnautojus: kokį nors ministerijos kanclerį (20 kategorija) ir kokį nors vyresnįjį specialistą, inspektorių ar tyrėją (10 kategorija): 2008 metais pirmasis pareiginės algos uždirbo 6370 litų (490*13), o antrasis – 2352 litus (490*4,8). Ignoruokime kol kas kvalifikacines klases ar kitokius priedus už kvalifikaciją bei stažą, taip bus lengviau palyginti: jų pareiginė alga skyrėsi 2,7 karto.
Sumažinus darbo užmokestį ministerijos kanclerio pareiginė alga dabar yra 4743 litai ( 450*10,54), o specialisto – 2160 litų (450*4,8). Pirmuoju atveju sumažėjo ir bazinis dydis ir koeficientas, antruoju – tik bazinis dydis. Kas atsitiko? Kanclerio pareiginis atlyginimas sumažėjo daugiau nei 25 procentais, o specialisto – kiek daugiau nei 8 procentais, o jų atlyginimų skirtumas sumažėjo iki 2,2 karto.
Čia ir slypi Konstitucijos pažeidimas: pasirodo, atlyginimai turėjo mažėti taip, kad atlyginimų skirtumas, buvęs iki krizės būtų išlaikytas, nes kitoks skirtumas kažkiek priartina kvalifikuočiausią specialistą (ministerijos kanclerį) prie mažiau kvalifikuoto specialisto (tyrėjo, inspektoriaus). Ir tai yra blogai, nes kvepia „lygiava“.
Pasirodo, atlyginimai turėjo mažėti taip, kad atlyginimų skirtumas, buvęs iki krizės būtų išlaikytas, nes kitoks skirtumas kažkiek priartina kvalifikuočiausią specialistą (ministerijos kanclerį) prie mažiau kvalifikuoto specialisto (tyrėjo, inspektoriaus). Ir tai yra blogai, nes kvepia „lygiava“.
Ar buvo galima tokio priartėjimo išvengti?
Žinoma, buvo. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, ar apskritai įmanoma mokėti atlyginimus, kurių mokėti neįmanoma, t.y. darbo užmokesčio mažinimas Konstitucijai neprieštarauja, norint sumažinti biudžeto išlaidas valstybės tarnybai ir teismams dydžiu N reikėjo tiesiog dar labiau sumažinti bazinį dydį iki pageidaujamo rezultato.
Diferencijuotas darbo užmokesčio mažinimas, t.y. didesnis mažinimas tiems, kurie uždirba daugiau, sutaupė apie 110 mln. litų išlaidų, tad to nedarant bazinį dydį būtų reikėję mažinti dar papildomai apie 20 litų – iki 430 litų, kad bendros išlaidos sumažėtų ta pačia N suma. Kas būtų atsitikę tada? Ministerijos kancleris šiandien gautų 5590 litų (430*13), o štai 10 kategorijos specialistas – 2064 litus (430*4,8).
Jų atlyginimų skirtumas ir toliau būtų tobulai toks pats – 2,7 karto, nors pirmojo pajamos būtų 800 litų didesnės, o antrojo – 100 litų mažesnės nei šiandien. Būtų žymiai labiau mažėjusios ir kitų mažiausių kategorijų (nuo 1 iki 9) tarnautojų algos. Ir, svarbiausia, viskas pagal Konstituciją.
Tai yra „proporcingumas pagal Konstitucinį teismą“ – atlyginimų skirtumai, sudėlioti iki krizės, yra Konstitucinė vertybė, t.y. būtina, kad ministerijos kanclerio atlyginimas už 10 kategorijos specialisto būtų didesnis būtent 2,7 karto ir nė kiek ne mažiau, kitaip tai yra lygiava, kvalifikacijos profanacija ir dar įvairūs blogiai.
Tiesa, žinant, kad iki krizės buvusi pareiginės algos koeficientų lentelė neturi jokio man žinomo mokslinio pagrindimo, kuris įrodytų, jog buvę koeficientų skirtumai kažkokiu objektyviu būdu atspindi tarnautojų pareigybių turinio skirtumą (išskyrus bendrą sermėginę tiesą, kad aukštesnės pareigybės atlyginimas yra didesnis, nes didesnė ir atsakomybė, kurios, beje, diferencijuotas atlyginimų mažinimas niekaip ir nepaneigė), nelabai aišku, už kokius nuopelnus tiems skaičiams suteiktas Konstitucinės vertybės ir atskaitos taško statusas, nes tai yra toks pats sąlyginis dydis, nulemtas politinio konsensuso ir biudžeto galimybių, kaip ir koks nors NPD ar PVM tarifas.
Panašiai ir su teisėjų atlyginimų lentele – iki krizės galiojusioje lentelėje mažiausio teismo teisėjo pareiginis atlyginimas buvo nustatytas didesnis už aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojo atlyginimą, nekalbant jau apie patį Konstitucinį ar Aukščiausiąjį teismą. Gal taip ir turi būti, bet ar kažkas tą skirtumą atlyginimų nustatymo metu bandė matuoti kokio nors proporcingumo matu, kad dabar jį turėtume laikyti atspirties tašku?
„Proporcingas“ KT nutarime – tai tiesiog „vienodas“. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kurios absoliučiai paneigia kone visuotinai sutartą tiesą, kad fiskalinės konsolidacijos sąlygomis, kai pajamos turi mažėti, būtina kaip įmanoma labiau apsaugoti tuos, kurių padėtis ir taip sunkiausia. Tai, pasirodo, neįmanoma. Nes apsaugoti mažiausias pajamas gaunančiuosius tiesiog niekam pajamų nemažinant (puikiai atitiktų doktriną) irgi, deja, bet neįmanoma.
Nenuostabu, kad „proporcingumas pagal Vyriausybę“ atrodė kitaip – tai ne proporcingumas pajamoms, o proporcingumas gebėjimui prisiimti pajamų sumažėjimo naštą. Kadangi užklupus finansiniam sunkmečiui buvo akivaizdu, kad visiems teks pasispausti, lygiai taip pat natūrali buvo prielaida, kad tie, kurie išgali pakelti daugiau naštos, jos daugiau ir prisiims.
Tam, kad mažesnes pajamas gaunantiesiems darbo užmokesčio sumažinimas būtų kuo mažesnis. Tai buvo vienas esminių socialinio dialogo klausimų ir viena socialinių partnerių sąlygų vykstant deryboms dėl tolesnio išlaidų mažinimo, kai paaiškėjo, kad pirmo raundo pastangų nepakaks. Tai buvo ir natūralus Vyriausybės supratimas, kad didesnį biudžetinį atlyginimą gaunantys turėtų prisiimti kiek įmanoma didesnę dalį išlaidų sumažinimo naštos, žinoma, neprofanuojant kvalifikacijos ir atsakomybės skirtumų.
Todėl labiausiai sumažėjo Seimo pirmininko ir pavaduotojų, Vyriausybės narių, teisėjų, ministerijų bei Vyriausybės įstaigų vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, tačiau jie sumažėjo ne tiek, kad dabar galėtume kalbėti apie kokią nors lygiavą.
Taip, dėl tokių pakeitimų Seimo pirmininko ar Premjero atlyginimas priartėjo prie pirmos (žemiausios) kategorijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Bet ar skirtumas sumažėjo tiek (nuo 8,6 iki 6,8 karto), kad paneigė Seimo ar Vyriausybės vadovo pareigų išskirtinumą ir sulygino Premjerą ir postinį?
Aš ir mano kolegos Vyriausybėje dirbome už bene 30 proc. mažesnį atlyginimą „į rankas“ nei palyginamomis sąlygomis ministras gaudavo anksčiau (perskaičiavus visokias reprezentacines, anksčiau buvusias tiesiog atlyginimo dalimi) ir niekam nekvoštelėjo mintis svarstyti, ar tik kas nors nemenkina mūsų sunkaus ir garbingo darbo neadekvačiu atlygiu, kuris mus kažkaip „žeminančiai“ priartino prie mums pavaldžių tarnautojų.
Labiau rūpėjo, kaip išlaikyti socialinę rimtį ir sutarimą sudėtingos situacijos akivaizdoje, kad tuos sumažintus atlyginimus apskritai pajėgtume mokėti, t.y. būtų kas Lietuvai skolina. Dabar, atrodo, kad nutarimas mums siūlo bylinėtis su Lietuva dėl žalos atlyginimo?
Kokios sprendimo pasekmės? Arba Vyriausybė, norėdama išvengti išlaidų padidėjimo ir atitikti doktriną ima ir sumažina bazinį dydį iki tų pačių 430 litų bei panaikina antikonstituciniu pripažintą koeficientų ir klasių sumažinimą, t.y. perkelia naštą mažiausiai uždirbantiems valstybės tarnautojams, arba tiesiog KT sprendimas įsigalioja be papildomo bazinio dydžio sumažinimo, t.y. padidindamas išlaidas valstybės tarnybai ir viešajam administravimui (kas čia kalbėjo, kad jas galima dar ir dar mažinti ir visas biudžeto bėdas tuo išspręsti??).
Tokiu atveju mūsų jau minėtas ministerijos kancleris galės džiaugtis 1000 litų viršijančiu algos padidėjimu, o jo kolega 10 kategorijos specialistas gaus apskritą nulį. Jeigu dar kuris turi kvalifikacinę klasę, algos padidėjimas bus didesnis. Kadangi ją veikiausiai turi ministerijos kancleris (tam jis ir kancleris, kad turėtų aukščiausią kvalifikaciją), tai dar geri keli šimtai litų priedo. O kur dar priedas už stažą, kuris skačiuojamas nuo pareiginės algos.
Tuo tarpu 11 kategorijos, nuo kurios buvo pradėti mažinti koeficientai, darbuotojui pareiginė alga padidės 13 litų, nes jo koeficientas buvo sumažintas vos 0,03. Nemenkai pasipildytų teisėjų kišenės. Taip pat ir politikų bei valstybės pareigūnų, nors apie juos nutarime ir nekalbama – jeigu jau neproporcinga, tai neproporcinga visiems, nes ne tik teisėjo ar ministerijos kanclerio, bet Seimo nario atotrūkis nuo postinio irgi sumažėjo.
Progresiniai mokesčiai irgi priartintų kažkieno pajamas prie mažesnes pajamas gaunančiųjų, nesvarbu, kad gal per mikroną, bet principas yra principas.
Postinio alga gi liks vietoje. Ne tik todėl, kad jo algos padidinimui nebeliks išteklių, bet dargi jo algos didinimas (nedidinant atkurtų koeficientų kitiems) irgi matyt bus neproporcingas – dar ims ir vėl sumažins tą konstituciškai vertingą atlyginimų skirtumą. Tik jau iš kito galo.
Pasikartojantys priekaištai bet kokiam aukštesnę kvalifikaciją turinčio specialisto darbo užmokesčio priartėjimui prie mažiau kvalifikuoto ar žemesnes pareigas užimančio darbuotojo atlygio, net tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, kai atlygiai mažėja ir visuomenės solidarumas tiesiog reikalauja, kad stipresnis prisiimtų didesnę naštą, leidžia manyti, kad tais pačiais pagrindais būtų galima kvestionuoti ir progresinių mokesčių tarifų konstitucingumą – o kas gi tai, jeigu ne bandymas, „suplokštinti“ pasiskirstymą pagal pajamas, tik neto?
Progresiniai mokesčiai irgi priartintų kažkieno pajamas prie mažesnes pajamas gaunančiųjų, nesvarbu, kad gal per mikroną, bet principas yra principas. Jeigu dabar esantį pasiskirstymą priimsime kaip Konstitucinę vertybę (o kodėl negalime, jeigu jau Valstybės tarnybos įstatymo 2008 m. laidos priedėlis ir teisėjų atlyginimų lentelė tokiais laikytini), bet kokie mokesčių pakeitimai, kurie didesnių pajamų gavėjams mokesčius padidina labiau turbūt irgi reiškia nepageidaujamą lygiavą, demotyvaciją ir kitas bėdas? Štai jums ir netikėtas argumentas progresinių tarifų priešininkams, o ir “šiaudadūšiams” apologetams bus parankus:)
Ingrida Šimonytė yra buvusi finansų ministrė. Tekstas perpublikuotas iš jos tinklaraščio Simonyte.popo.lt.
