Ingrida Vėgelytė: Nusikalstamą aplaidumą valdžia dangsto taisydama istoriją

Mažiausiai dešimtmetį visuomenės kritikuota ir tarkuota valdžia dėl neprižiūrimos ir galiausiai supūdytos partizanų ryšininkų Sajų sodybos, kurioje 1949 m. vasarį prasidėjo vienas reikšmingiausių naujausių laikų Lietuvos istorijos įvykių – Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, pagaliau surado išeitį. Ji „kompetentingai“ pareiškė, kad jokio Lietuvos partizanų suvažiavimo šioje Radviliškio rajono, Balandiškio kaimo sodyboje nebuvo.
Vegelyte.Ingrida.portr
Vegelyte.Ingrida.portr

Tai, kad minimoje Sajų sodyboje prasidėjo 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo žinoma nuo pat Atgimimo laikų. Tų laikų ir įvykių liudininkai noriai pasakodavo apie tai ir rūpinosi, kad Sajų sodyba, kaip Lietuvos istorijai reikšminga vieta, liktų tarsi paminklas išsaugota naujoms kartoms.

Įvairaus lygio valdiškos institucijos iki pat Seimo suko galvas, ką su ja reikėtų daryti. Joms aktyviai talkino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Genocido centras), visuomet skundęsis dėl lėšų stokos. Apie šią sodybą ne kartą buvo rašyta žiniasklaidoje, čia vykdytos pilietinės akcijos. Galiausiai, praėjus dviem dešimtmečiams Genocido centras ėmė ir „išsprendė“ problemą: esą tai, kad Sajų sodyboje prasidėjo 1949-ųjų Vasario 16-sios Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, tėra mitas.  

Praėjus dviem dešimtmečiams Genocido centras ėmė ir „išsprendė“ problemą: esą tai, kad Sajų sodyboje prasidėjo 1949-ųjų Vasario 16-sios Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, tėra mitas.  

Ciniškiausia yra tai, kad šiam žingsniui Genocido centro istorikai ryžosi po to, kai pasimirė paskutinis 1949-ųjų suvažiavimo organizatorius, kurio pasakojimus apie suvažiavimą ir Sajus jau Nepriklausomoje Lietuvoje prisimena daugybė sodyboje apsilankiusių žmonių. Oficialus institucinių istorikų pareiškimas, neigiantis šį faktą, savo cinizmu žeidžia ne tik visuomenę, kuri galiausiai pati ėmėsi iniciatyvos gelbėti Sajų sodybą. Jis turėtų žeisti ir šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat Genocido centras kovo 4 d. raštu „Dėl istorinių faktų iškraipymo“ šią naują „oficialią tiesą“ išaiškino būtent šalies Prezidentei.

„Reaguodamas į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Prisikėlimo apygardos Šiaulių zonos savanorių kreipimąsi į aukščiausius valstybės vadovus „Dėl Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) būstinės Balandiškyje (Radviliškio r.) išsaugojimo, taip pat į ne kartą viešojoje erdvėje paskleistą informaciją, esą, Balandiškio kaimo Sajų sodyboje 1949 m. vasarį vyko visos kovojančios Lietuvos partizanų suvažiavimas bei buvo įkurtas LLKS, Lietuvos gyventojų ir genocido centras (toliau LGGRTC) atsakingai pareiškia: LGGRTC istorikai pakartotinai atlikę išsamų archyvinį – istorinį tyrimą, nustatė, kad istorinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkūręs LLKS, priėmęs svarbiausius ginkluoto pasipriešinimo centralizavimo ir koordinavimo dokumentus, paskelbęs 1949 m. Vasario 16-osios Deklaraciją, vyko 1949 m. vasarį Minaičių (dabar – Mėnaičių k.) Miknių sodyboje buvusiame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje. Taip pat tyrimo metu nerasta jokių archyvinių duomenų apie galimą Sajų sodybos Balandiškio kaime vaidmenį šiame suvažiavime“, – teigiama prezidentei D.Grybauskaitei skirtame rašte, kurį pasirašė Genocido centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Taigi, nepraėjus nė porai metų po paskutinio minimų 1949 m. istorinių įvykių liudininko ir aktyvaus Sajų sodybos išsaugojimo šalininko partizano Viktoro Šniuolio mirties, instituciniai istorikai pagaliau ryžosi rimtam žingsniui, kuris kartu panaikina atsakomybę dėl valdžios nusikalstamo aplaidumo. Mat supūdytoji Sajų sodyba nuo 2005 metų yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, jai buvo suteiktas valstybės saugomo objekto nacionalinio reikšmingumo lygmuo.

Prie aukščiau minimo rašto Prezidentei pridėta Genocido centro istorikų sukurta „Istorinė – archyvinė pažyma“, kuri turėtų įrodyti, kad Sajų sodyboje tikrai jokio partizanų suvažiavimo nebūta. Instituciniai istorikai iš buvusio KGB archyvo pasirėmę Jono Žemaičio, Viktoro Šniuolio, Marytės Pranevičiūtės ir R.Gedvilo baudžiamųjų bylų tardymo protokolais nustatė, kad juose jokia Sajų sodyba neminima.

Nors iš šių šaltinių galima vienintelė išvada: niekas iš aukščiau minėtųjų neišdavė kagėbistams Sajų. Ir tai yra bene pagrindinis (be dar trejeto kitų) šaltinis, turintis visuomenę ir Prezidentę įtikinti, kad Sajų sodyba nevaidino jokio vaidmens Lietuvos partizanų suvažiavime.

Paskutinis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo dalyvis a.a.V.Šniuolis, kurį pats generolas Jonas Žemaitis apdovanojo III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu už suvažiavime dalyvavusių vadų apsaugos ir aprūpinimo organizavimą, apie Sajų sodybą ir Sajus pasakojo visiškai kitaip. Jis rodydavo Sajų nedidukėje troboje buvusią kamaraitę, kurioje slėpėsi ir dirbo partizanai. V.Šniuolis pasakodavo, kad Stanislovas Sajus, į kurio sodybą pradėjo rinktis partizanų vadai, buvo patikimas ir veiklus žmogus. Jis dviračiu apvažiuodavo artimiausias apylinkes, akylai sekdamas, ar nėra kokio karinio pagyvėjimo, kuris keltų grėsmę suvažiavimui. Tokį pagyvėjimą pastebėjęs, jis perspėjo pas jį buvusius suvažiavimo delegatus, kad čia nebėra saugu. Tad suvažiavimas buvo perkeltas už keliolikos kilometrų, į Miknių sodybą (Mėnaičiai), kur po klėtimi Prisikėlimo apygardos partizanai buvo išsikasę nedidelį bunkerį. Ten Vasario 16-ąją ir buvo pasirašyta žymioji Deklaracija, skelbusi partizaninio judėjimo tikslus ir siekius. Vėliau S.Sajaus sodyboje buvo iškastas bunkeris, kuriame veikė Visuomeninės dalies štabas, buvo leidžiamas ir spausdinamas pogrindinis laikraštis. Bunkeris veikė dar keletą metų.

Istorinėje – archyvinėje pažymoje minimi ir Stanislovo Mikniaus dukters Julijonos Mikniūtės – Petrėtienės liudijimai, įrašyti į vaizdajuostę to paties Genocido centro, kuris ilgą laiką vykdė „Gyvosios atminties programą“ – rinko Laisvės kovų dalyvių prisiminimus. Logiška būtų, jei ši pažyma būtų grįsta būtent V.Šniuolio prisiminimais, kuris iki pat mirties (2011 m. pabaiga) buvo labai aiškaus ir aštraus proto. Tačiau toks šaltinis čia neminimas.

„Lyginamosios analizės“ būdu atliktą tyrimą dėl Sąjų sodybos vaidmens Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Genocido centro istorikai galėjo paremti ne KGB bylomis, bet ir gyvais liudijimais. Vietinių tremtinių tvirtinimu Radviliškyje dar gyvuoja partizanų ryšininkė, galinti papasakoti apie suvažiavimo aplinkybes. Bet šitai nebuvo padaryta, todėl kyla įtarimas, kad Genocido centro istorikų tyrimas yra spekuliatyvus, greičiausiai kurptas ne tikrąją istorinę tiesą išsiaiškinti, o tam, kad būtų surastas būdas, kaip atsikratyti atsakomybės prieš visuomenę ir Prezidentę.

Visuomenė, pradedant pavieniais asmenimis, baigiant visuomeninėmis organizacijomis, savo susirūpinimą griūvančia Sajų sodyba reiškia bene dešimtmetį. Dar 2004 m. rašytojas Eugenijus Ignatavičius su režisieriumi Juozu Saboliu, kurdami dokumentinį filmą apie ryšininkę Izabelę Vilimaitę–Stirną, užsuko į Sajų sodybą ir liko labai nustebę, kad ji yra apleista ir nykstanti. Tada E.Ignatavičius raštu kreipėsi į Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių teisių ir reikalų komisiją.

Gintauto Lukoaaičio nuotr./Partizanų ryaininkų Sajų sodyba
Gintauto Lukošaičio nuotr./Partizanų ryšininkų Sajų sodyba

„Tik dėl vietos, rajono ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės aplaidumo ir abejingumo sodybos likimui, prieš du metus sugriuvo daržinė su tvartu, kur būta slėptuvės. O šiuo metu, netaisant stogo, baigia supūti ant kalnelio dailiai Lietuvos savanorio S.Sajaus įrengtas namas su istorine kamaraite. Išdaužyti langai, pro supuvusį, kadaise skiedromis dengtą, o vėliau lopyto toliu kiaurą stogą ant sienojų ir gegnių pliaupia lietus. Guli stalčiuose nusėdę LGGRTC direktorės D.Kuodytės prieš dešimt metų rašyti raštai, raminantys sunerimusius  vietinius politkalinius, kad, girdi, šis namas bus perduotas Kultūros ministerijos Paveldo departamentui“, – Seimui rašė E.Ignatavičius.

Beveik prieš dešimtmetį buvo užsukta galinga tarpinstitucinė mašina, rengti nesuskaičiuojami posėdžiai, siekiant išsaugoti Sajų sodybą. Kaip minėta, juose visą laiką aktyviai dalyvavo ir Genocido centro atstovai. Valdininkai žadėjo, laikas bėgo, gamta negailestingai ardė negyvenamą sodybą. Pagrindinė priežastis, dėl kurios sodyba nebuvo prižiūrima, buvo ta, kad jos savininkai neva nesutikę ją parduoti už keliolika tūkstančių. Kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, Radviliškio rajono savivaldybė beveik nieko nenuveikė, kad derybos bent kiek pajudėtų ar būtų realiai pradėtos.

Aukščiausi valstybės pareigūnai, kasmet Vasario 16-osios išvakarėse vykstantys į šias vietas pagerbti Lietuvos partizanų ir jų pasirašytos Deklaracijos, patogiai tai daro tik Miknių sodyboje. Čia dar likusi gyva J.Mikniūtė – Petrėtienė kasmet pasakoja, kaip pas jos tėvus gyveno ir dirbo partizanų vadai, tačiau ir ji užsimena, kad Sajų sodyba yra vienodos reikšmės su jos tėvų ir prašo griūvančią gelbėti. Tačiau valdininkijos inercija beribė.

Apmaudžiausia tai, kad Miknių sodyba yra jau perstatyta, buvusio bunkerio joje neišliko. Jis atkurtas visai nesenai. O Sajų sodyba buvo išlikusi autentiška, nepaliesta. Specialistai tvirtino, kad kaip paveldo objektas Sajų sodyba buvo daug vertingesnė. Tačiau NATO naikintuvai garbės skrydį atlieka tik virš šiais laikais valdžios išdailintos Miknių sodybos.

Gintauto Lukoaaičio nuotr./Partizanų ryaininkų Sajų sodyba
Gintauto Lukošaičio nuotr./Partizanų ryšininkų Sajų sodyba

2010 metais į Sajų sodybos gelbėjimą įsijungė šiauliečiai. Skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai Gintautas ir Kęstutis Gascevičiai ir aktorius Rolandas Dovydaitis paskelbė pilietinę akciją sodybai išsaugoti.

 „1949 m. vasario 2–22 d. Balandiškių (Sajų)  ir Mėnaičių (Miknių) sodybose įvyko garsusis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo apsvarstyta apie dvidešimt klausimų, patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai – statutai, LLKS sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra. Čia buvo formaliai patvirtinta sričių sistema ir demokratiškai išrinktas LLKS tarybos pirmininkas – Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Aštuoni suvažiavime dalyvavę partizanų vadai tapo svarbiausio dokumento – politinės Deklaracijos signatarais. Šis dokumentas buvo skirtas tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek teks laukti. Sodybai Mėnaičiuose pasisekė labiau, ten gyvena senieji šeimininkai. Stanislovo Sajaus sodybai Balandiškio kaime likimas buvo nepalankus – sodyba, likusi be nuolat gyvenančių šeimininkų, yra ties visiško sunykimo riba. Per dvidešimt metų laisvos Lietuvos institucijos neparodė valios išsaugoti šį nacionalinį turtą!“, – 2010 m. buvo rašoma šiauliečių iniciatyvinės grupės išplatintame pranešime spaudai.

Vienas iš keturių iniciatyvinės grupės narių G.Lukošaitis pasakojo, kad apie šios sodybos apverktiną padėtį išgirdęs iš žiniasklaidos. Su architektu nuvyko į vietą ir nutarė su tokia padėtimi nesitaikstyti: paskelbė pilietinę akciją ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Iš žmonių paaukotų lėšų virš griūvančios sodybos pastatė stoginę, kad ji nebebūtų toliau naikinama gamtos jėgų, patikimai, lyg mašina garaže, stovėtų pridengta. Šiems būtiniausiems darbams tereikėjo 7-8 tūkst. litų. Nors prieš keletą metų tuometinis Radviliškio rajono meras Krašto apsaugos ministerijos pasitarime pateikė pirminę sodybos atstatymo ir išsaugojimo sąmatą, viršijančią pusę milijono litų.

G.Lukošaitis tikino, kad Genocido centras šiai mūsų istorijai reikšmingai sodybai yra parengęs „tikrą genocido akciją“. Jis tvirtino žinąs, kad centras ketina šią autentišką sodybą nugriauti ir jos vietoje pastatyti aštuonis žymenis – „betono stulpelius“. Tokie valdiški planai patriotiškai nusiteikusiems šiauliečiams nepatiko. Prieš trejetą metų savavališkai užkonservavę ir išpuošę sodybą, Vasario 16-ąją šalia jos suorganizavo minėjimą – koncertą, kuriame muzikinę programą atliko dainininkė A. Smilgevičiūtė ir grupės „Skylė“, BIX, G&G SINDIKATAS. Tame minėjime dar dalyvavo ir a.a. V.Šniuolis. Atrodė, kad tada, kai ne tik senoji patriotų karta, bet ir Lietuvos jaunimas išreiškė susirūpinimą Sajų sodybos likimu ir įrodė ją esant svarbią šiandienos Lietuvai, nebebus taip paprasta ir lengva ją sunaikinti.

Gintauto Lukoaaičio nuotr./Partizanų ryaininkų Sajų sodyba
Gintauto Lukošaičio nuotr./Partizanų ryšininkų Sajų sodyba

Po visuomeninės akcijos ir padidinto žiniasklaidos dėmesio, Radviliškio rajono savivaldybė 2010 m. pagaliau rado politinės valios įsigyti visai suirusią Sajų sodybą. Praėjusį pavasarį naujienų agentūra BNS informavo, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba ketina priimti protokolinį nutarimą dėl šios sodybos gyvenamo namo projekto parengimo ir sodybos atkūrimo. Ir vėl metams ramiai sudėjo rankas. Kol galiausiai šias savivaldybės ir kitų įvairaus lygio valstybinių institucijų bejėgiškas konvulsijas nutraukė Genocido centras, „atitaisęs iškraipytus istorinius faktus“: esą jokio suvažiavimo Sajų sodyboje nebuvę....

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis