Visų pirma – Lietuvoje, turinčioje keturias UNESCO pasaulio paveldo vietoves ir ketinančioje įrašyti penktą, nebelieka tarptautiniu lygiu pripažįstamos ekspertinės organizacijos padalinio.
Antra – žiniasklaidos cituojamame akreditacijos atšaukimo ir faktinio komiteto paleidimo laiške minimi labai rimti dalykai – veiklos neatitikimas ICOMOS standartams ir etikos principams, gausūs skundai nacionalinio komiteto veikla. Už šitų formuluočių prasišviečia kaltinimai interesų konfliktu ir izoliuotumu nuo tarptautinės ICOMOS ir nuo paveldosaugos bendruomenės Lietuvoje. Abiejų problemų šaknų galima ieškoti sovietmetyje, kai visi paveldosaugos aspektai buvo valstybės rankose. Tie patys asmenys projektavo, ekspertavo ir vykdė darbus. Joks dialogas su visuomene ar profesionalia terpe neegzistavo. Nors sovietinės paveldo tvarkymo institucijos buvo skubiai ir entuziastingai išmontuotos, jų vietoje neatsirado jokia veikianti paveldosaugos sistema.
Tarptautinio ICOMOS sprendimas iš tiesų meta šešėlį visai paveldo apsaugos sistemai Lietuvoje.
Paveldas Lietuvoje dabar yra tarp kelių tarpusavyje nesikalbančių arba nesusikalbančių auklių ir todėl be galvos. O turint omenyje, kad iš keturių mūsų Pasaulio paveldo vietovių nekilnojamo turto plėtra dviejose duoda absoliučiai didžiausią pelną Lietuvoje, ir kad spaudimas jau juntamas Kernavėje, galima suvokti ir interesų bei spaudimo dydį ir tai, kad žengiant į ketvirtą atgautos Nepriklausomybės dešimtmetį nėra jokio dialogo su pilietine visuomene. Dialogą atstoja protestai, lydimi bandymo diskredituoti, o keliais skandalingais atvejais – ir įbauginti kvestionuojančius plėtros sprendimus saugomose teritorijose.
Tarptautinio ICOMOS sprendimas iš tiesų meta šešėlį visai paveldo apsaugos sistemai Lietuvoje. Kas itin skaudu – jis padarytas 2020, LR Seimo paskelbtų Paveldo metais, išvakarėse. Turime susivokti, kad iš paukščio skrydžio fotografuojami Vilnius, Kuršių Nerija ir Kernavė yra didžiausios ir labai trapios mūsų brangenybės, kurios iš arti atrodo toli gražu ne taip atvirutiškai ir kad rakursų, iš kurių Vilnius ir Neringa atrodo kaip jie atrodė, kai buvo įrašyti į Pasaulio Paveldo sąrašą, vis mažėja.
Atkurti tarptautinį pasitikėjimą nebus lengva. Bet, atrodo, dar sunkiau suvokti, kad nesutarimai dėl kultūrinės Lietuvos tapatybės, dėl atminties, dėl to, ką, kaip ir kodėl Lietuva saugo pasiekė tokį lygį, jog tokiai situacijai esant nacionalinio saugumo klausimu būtų galima kalbėti, jog stovime ant bedugnės krašto. Atmintis, tačiau, yra nacionalinio saugumo dalis. Tai valstybės ir savivaldos politikos klausimas. Jo nesiimant rimtai ir atsakingai ilgesnėje perspektyvoje ICOMOS sprendimas gali būti tik pirmas iš serijos. Tuo tarpu turime didelį konfūzą ir gėdą prestižinėje ekspertinėje organizacijoje. Jei nieko nedarysime – galime sulaukti tęsinio.
Irena Vaišvilaitė yra Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO.
