Ne taip seniai atsiradus palyginti pigiam ir patogiam tiesioginiam skrydžiui iš Kauno į šios šalies sostinę Budapeštą, su žmona pasinaudojome proga kelioms dienoms nuvykti ten atokvėpio.
Tad grįžus namolio norisi perteikti kelis istoriko įspūdžius apie Vidurio Europos perlu neatsitiktinai vadinamą Budapeštą.
Žinoma, per trumpą kelionę ne tiek daug gali suspėti aprėpti, tad turintiems progą siūlau patiems nukeliauti į Vengriją.
Kalbos, esą vengrai prastai supranta angliškai, bent jau Budapešte tikrai neatitinka realybės. O vienoje smagiausių atrakcijų – plaukiant Dunojumi – yra net lietuviškas audiogidas.
Taigi, grožėtis istoriniais vaizdais galėsite klausydami išsamaus, linksmo, bet tikslaus pasakojimo gimtąja kalba. Žinoma, lietuvių šiame turistų knibždėlyne dar nėra tiek daug, bet akivaizdu – daugėja.
Vengrai labai gerai pasiruošę pasitikti turistus, to iš jų galima pasimokyti. Tiesa, nėra čia to kai kur piečiau sutinkamo gan įkyraus piršimo užeiti pavalgyti ar griebti kokią paslaugą.
Vidurio Europai būdingas santūrumas suteikia papildomo žavesio – darysit tai, ką patys norėsite, nes už rankos niekas negriebs ir kažkur neves.
Matyt, vengrams tikrai per akis tų turistų ir nei restoranai, nei laivai tušti nestovi tikrai... Neatsitiktinai užsiminiau apie laivus – jų yra begalės ir neatsitiktinai, nes pagrindinė šio didelio miesto arterija buvo, yra ir bus Dunojus.
Ši upė turi kažką galingo savyje ir, nors vengrai priėjimo prie jūros neturi, to visai nesijaučia. Todėl Vengrija tinka ir keliautojams, kurie įpratę, kad jei jau ilsėtis, tai būtinai prie jūros. Nebijokite, galėsite pasidaryti šimtus nuotraukų šalia romantiško ir daug mačiusio Dunojaus vilnių.
Pats irgi noriu stabtelėti akimirkoje, kai žvelgiau į šimtmečių istoriją talpinusią Budos pilį iš Pešto pusės.
Priminsiu – šie miestai pilnai susijungė tik XIX a. pabaigoje. O, kaip Lietuvos, taip ir Vengrijos istorijoje netrūko dramų, kurias matė pilies sienos.
Nors pilis statyta dar XIII a., labiausiai ją išpuošė Vytauto Didžiojo amžininkas ir, galima sakyti, geras jo draugas Zigmantas Liuksemburgietis.
Jis buvo Vengrijos karalius, sugebėjęs tapti Šv. Romos imperijos imperatoriumi. Tai vertė jį žaisti sudėtingą politinį žaidimą.
Ar iš istorijos pamokų pamenate Lucko suvažiavimą 1429 m., kur Vytautui pasiūlyta karaliaus karūna? Tai būtent šioje pilyje rezidavusio Zigmanto sumanymas.
Tiesa, kaip daugelis tų laikų monarchų jis nevengė įvairių nelabai humaniškų gudrybių. Antai populiariame seriale „Sostų karai“ bene labiausiai daugelį šokiravęs „Raudonųjų vestuvių“ epizodas turi prototipą realiame gyvenime ir, galima sakyti, yra išplėštas iš „Zigmanto gudrybių knygos“.
Tokiu būdu jis atkeršijo prieš jį maištavusiems kroatų didikams. Dar jis sukūrė tokį „Drakono ordiną“ kovai su turkais, prie kurio jungėsi draugai iš įvairių krikščioniškos Europos šalių .
Buvo ten ir Vytautas su Jogaila, bet daugiau kaip garbės svečiai, nes nieko nesuspėjo nuveikti, o keli dešimtmečiai po jų mirties prie ordino prisijungė toks didikas Vladas Tepešas iš Valachijos.
Iki galo neaiški jo kilmė – vengras ar rumunas jis buvo, bet aišku viena: jis nemažai turkų į kitą pasaulį išsiuntė, o dar skriaudė ir Transilvanijos vokiečius.
Pabėgę į Vokietiją, pastarieji skleidė kuo žiauresnes istorijas apie Vladą, kurį mes geriau žinome kaip Drakulą.
Priminsiu, ką tik buvo išrasta spausdinimo mašina, o žiaurias istorijas žmonija visad mėgo – nenuostabu, kad jos tapo pirmaisiais bestseleriais ir jau sunku pasakyti, kiek Drakula buvo realiai žiauresnis už kitus savo amžininkus.
Žiaurumo ten buvo daug. Mano ką tik papasakota istorija apie Zigmanto, paprastai laikomo gana humanišku valdovu, gudrybes tą patvirtina. O ką jau kalbėti apie vargšo Jano Huso istoriją, kuriam Zigmantas buvo pažadėjęs apsaugą...
Na, bet ko čia norėti, juk mūsų istorijos Olimpe stovi geras Zigmanto draugas Vytautas, kuriam panašūs metodai irgi padėjo išsilaikyti valdžioje.
Tai jis Žemaitija su Ordinu mainėsi, tai pereidavo į Ordino pusę, tai nuo jo atsimesdavo, sudarydavo sąjungas ir jas sulaužydavo. Tokia jau ta politikos pasaulio realybė, amžina, kaip tos Dunojaus (arba Nemuno) vilnys.
Kaip ten bebūtų, galingiausias Vengrijos valdovas Motiejus Korvinas Tepešą buvo net įkalinęs. Ilgokai jis ten pasėdėjo, bet išėjęs į laisvę siautėjo dvigubai, ar bent tokie gandai pasiekė vėlesnes kartas.
Galimai Tepešą Korvinas pasodino, kad šis atauštų nebešiurpindamas ir taip gan žiauraus viduramžių pasaulio, galimai dėl gyvenimiškesnių priežasčių – interesų konfliktų tarp didikų giminių.
Visgi pats Korvinas nebuvo žiaurus, veikiau pragmatiškas. Jo tėvas galimai nebuvo aukštos kilmės karo vadas, todėl ir jo pavardė skamba tiesiog kaip Varnas.
Tėvas užtat garsėjo kaip sugebantis kovoti su turkais, o karaliumi tapęs sūnus sugebėjo palaužti ragus net galingiesiems Habsburgams ir padarė tai, ko net milžinišką kariuomenę turėję turkai kelis kartus nesugebėjo – užėmė Vieną.
O jei dar pridėti į Vengriją atneštą Renesansą, vieną didžiausių tuometiniame pasaulyje bibliotekų, steigtus universitetus, socialines reformas, vieną pirmųjų Europoje profesionalų kariuomenių ir dar daug ką, tai nėra ko stebėtis, kad vengrai taip jį myli ir visur pilna Motiejaus vardu pavadintų įžymių vietų.
Pabaigai – pikantiška detalė apie jį. Neaukštos kilmės Korvinui teko ne tik su Habsburgais dėl sosto pasivaržyti, bet ir su Jogailaičiais.
Tuometinis mūsų valdovas Kazimieras siūlė į sostą savo sūnų, taip pat Kazimierą. Juk jo brolis Vladislovas buvo Vengrijos karalius, žuvęs mūšyje su turkais, kur jo karo vadu buvo Korvino tėvas.
Kazimieras jaunesnysis lyg ir norėjo būti valdovu, tad dar paauglys įžygiavo į Vengriją. Korvinas veltui laiko nešvaistė – serialo vertoje istorijoje perkalbėjo didikus ir jau laukė būsimo šventojo bei jo kariuomenės su 16 000 gerai paruoštų karių.
Kadangi Jogailaitį palaikę Vengrijos didikai išsibėgiojo, būsimam šventajam teko traukti namolio, pakeliui stebint samdytos kariuomenės piktadarystes ir šiaip nusivylus žmonija.
Nežinia, ką jaunasis princas matė, bet panašu, kad tai jį sukrėtė taip, kad nebenorėjo net vesti tėvo parūpintos ,,geriausios partijos“ – Habsburgų princesės.
Netrukus nuo pasninko ir maldų nusilpus sveikatai jis mirė. Taigi, eilinį kartą istorija negailestina geram žmogui, bet palanki niekšui.
Turiu mintyje tai, kad ji išėjo į naudą ir Drakulai, nes kaip galingas didikas jis buvo iš kalėjimo paleistas ir net gavo į žmonas karaliaus dukterėčią. Tiesa, iš to naudos jam kažin ar buvo.
Karaliaus paragintas jis išvyko kovoti į Valachiją ir ją atgauti, bet paramos gudrusis Korvinas taip ir nesuteikė – gal nenorėdamas per daug stiprinti ekscentriškąjį kunigaikštį.
Tad su didesnėmis turkų jėgomis susidūręs Drakula žuvo mūšyje ir jo galva buvo nusiųsta sultonui į Konstantinopolį, siekiant parodyti, kad jis tikrai žuvęs.
Pasaulis gal iš šios istorijos tik išlošė – Bremas Stokeris po keturių amžių parašė savo garsųjį ,,Drakulą“, parodydamas, kad seni mitai neliko užmiršti.
Lietuva irgi tik išlošė – kad ir gaila valdovu tapti nepanorusiu Šv. Kazimiero, bet tai vienintelis mūsų šventasis.
Po Korvino vengrų valdovams taip gerai nebesisekė. Čia nieko naujo. Juk ir Lietuvoje po Vytauto mirties išlaikyti pagreitį buvo sunkiau.
Kritikai pasakytų, kad tokia gamtos darna – valdovas, iš esmės sustiprinantis šalį trumpoje perspektyvoje, ją susilpnina ilgoje, mat gamta mėgsta pusiausvyrą.
Paskutinis Jogailaitis Vengrijos karalius, Žygimanto Augusto pusbrolis, 1526 m. pralaimėjo epochinį mūšį tukrams prie Mohačo, žuvo pats ir pagal ankstesnius susitarimus, kaip neturintis įpėdinio, užleido sostą Habsburgams.
O ši gudrybėmis ir politine strategija nepralenkiama giminė, jau kai gavo, tai iš savo rankų šimtmečiams nepaleido.
1529 m. turkai užėmė Budą. Įsitvirtinę čia, paskyrė savo vasalą, o vengrų karalių pilimi nesirūpino, čia tik padarė tvirtovę.
Korvino biblioteka nugalėtojų stiliumi buvo išgabenta į Konstantinopolį, o miestas degradavo. Vengrų viltimi liko seni varžovai Habsburgai, kurie 150 metų grūmėsi su turkais ir tos kovos vyko Vengrijos teritorijoje.
Kraštui tai neišėjo į gera. 1683 m. su Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono Sobieskio parama austrai apgynė Vieną ir perėjo į kontrapuolimą. Po trijų metų jie su įvairių Europos tautų pagalba apgulė Budą ir ją atsiėmė.
Simboliška, kad paskutinė turkų pasipriešinimo vieta buvo šie rūmai, kurie buvo praktiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus.
O vengrai, tegul visad įtariai žiūrėję į vokišką Habsburgų dinastiją, čia atsidėkodami pastatė pagrindiam jų karvedžiui Eugenijui iš Savojos didžiulį raitelio monumentą.
Ne kartą perstatytas jis čia vis dar stovi. Gal jis parodo vakarietišką Vengrijos pusę. Rytietišką pusę parodo monumentas milžiniškam sakalui – mitologiniam Turului, kuris laikomas Vengrijos simboliu.
Panašius simbolius garbino tiurkų gentys, mongolai ir kiti Azijos gyventojai. O juk vengrų protėviai į Europą irgi atklydo iš ten prieš gerą tūkstantmetį.
Gal todėl, mano nuomone, joks kitas miestas taip gerai neatitinka Vidurio Europos sampratos kaip Budapeštas, kur Vakarų ir Rytų susiliejimas yra labai stiprus. Tai galėtų daug paaiškinti apie Vengrijos istorinį kelią nuo seniausių laikų iki pat dabar.
Turkus išviję austrai suteikė vengrams daugiau laisvių, bet ne tikrą nepriklausomybę. Habsburgai pasižymėjo tokiomis gudrybėmis.
Jie XVIII a., net šiuos rūmus atstatė, atsiųsdavo čia savo giminės atstovus reziduoti kaip Vengrijos gubernatorius, davė daug laisvių vengrų diduomenei. Bet kartu šalyje veikė germanizacijos politika, o kraštas valdytas iš Vienos.
1848 m. vengrai sukilo. Sukilimas buvo numalšintas, kai Habsburgai panaudojo seną gerą gudrybę. Matydami, kad pralaimės kovingumu visad garsėjusiems vengrams, į pagalbą pasikvietė jau tada Europos tautų žandaru pramintą Rusijos carą Nikolajų I-ąjį, kuris numalšino sukilimą.
Bet austrams pradėjo nebesisekti, kai vienydami Vokietiją susidūrė su kietu riešutėliu – Oto fon Bismarko vesta Prūsija.
Kaip visos imperijos, taip ir Habsburgai pralaimėję greit prisimindavo nuolaidų vertę valdomoms tautoms. Vengrai išsikovojo autonomiją ir nuo 1867 m. Habsburgų imperija tapo žinoma Austrijos-Vengrijos vardu.
Be abejo, tautybių klausimas liko neišspręstas. Buvo daug tautų, kurioms taip pat norėjusi pasekti vengrų pavyzdžiu, o imperijai žlugus po Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo palaikyta viena jo sukėlėjų.
Sudaryta Trianono taika sukėlė stiprius vengrų revizionizmo norus. Buvo rengiamos gedulo dienos, pavyzdžiui dėl prarastos Transilvanijos, kur gyveno daugybė etninių vengrų ir kurią daugelis vengrų laikė svarbia savo identitetui vieta.
Šias eilutes vis dar skaitančiam nereikia priminti, kokia dar valstybė turėjo panašią politiką tarpukariu – be abejo, Vilniaus gedulo dienas vengrai suprasdavo, kaip ir lietuviai visai atjausdavo vengrus...
Tą galime pastebėti ir tarpukario spaudoje. Net jei tradiciškai visad egzistavo lenkų-vengrų draugystė, vengrų politikai savo šiauriniams bičiuliams primindavo, kad konfliktas su Lietuva ilgoje perspektyvoje nėra naudingas.
Mat 1919 m. Vengrijoje buvo kilęs komunistų perversmas ir ten jie oi kiek spėjo pridirbti. Galima sakyti, Vengrija tapo komunistinių idėjų bastionu Europoje. Laimė labai trumpam.
Dėl to, tvarką atstatęs seno sukirpimo nacionalistas admirolas Miklošas Hortis komunistų labai nemėgo, ragino Europą prieš juos vienytis. Daug valstybių lyderių seno sukirpimo admirolas bandė pasiekti, bet nieko konkretaus neišgirdo.
Artinosi dar vienas tragiškas supurtymas. Grįžtančio komunistinio teroro – tiek fizinio, tiek moralinio, baimė, o ir minėtas Trianono faktorius nulėmė, kad vengrai Antrojo pasaulinio karo metu kovojo Vokietijos, kuri davė jiems Transilvaniją, pusėje. Jie prie Stalingrado neteko kone pusės savo kariuomenės.
Tokia auka atrodė per didelė Horčiui. Nors savo šalyje jis buvo įvedęs antisemitinius segregacijos įstatymus pagal vokiečių Niurnbergo įsatymų pavyzdį, būdamas seno sukirpimo nacionalistas, Hortis negalėjo leisti žudyti savo piliečių, tad pasipriešino vokiečių reikalavimams žydus masiškai žudyti.
1944 m. vokiečiai įvedė Vermachtą į buvusių sąjungininkų šalį, o legendinis desantininkas Otas Skorzeny užėmė šiuos rūmus ir nuvertė Hortį.
Vietoj jo ministru pirmininku paskirtas generolas Domė Štojay, kurį gerai pažinojo Kazys Škirpa, kai abu buvo savo šalių karo atašė, o vėliau pasiuntiniai Berlyne.
Štojay, kitaip nei Hortis, deja, vokiečiams nesipriešino ir paskutiniais karo metais prasidėjo žiaurios Vengrijos žydų žudynės – jie dažnai buvo gyvi suvaromi į žiemišką Dunojų, ką turistai gali pamatyti ypatingo liūdnumo batų memoriale prie upės...
Tačiau dėl vėlyvos Vokietijos okupacijos dauguma Budapešto žydų išgyveno. Jų tautiečių ir dabar gausu miesto gatvėse kaip turistų, o vietos taksistas pasakojo, kad svečiai iš Izraelio Budapeštą labai mėgsta.
Tuo įsitikinti nedidelės diskusijos prie Dunojaus metu teko ir man pačiam.
Grįžkime į tuos liūdnus II pasaulinio karo laikus. Vokiečiams paėmus valdžią Vengrijoje, rūmuose įsitvirtino vokiečių dalinys, kaip kadaise turkai. Šįkart juos stūmė Raudonoji armija ir nepaliko nei akmens ant akmens.
Miesto gyventojai nukentėjo nuo „išvaduotojų“ teroro ir plėšikavimų, moterų prievartavimo. Visgi, atstatyti rūmai dabar yra turistų atrakcija, kuri perteikia šalies istoriją, kartu parodydama žmogaus ir tautos norą išgyventi ir atsitiesti net po sunkiausių laikotarpių.
Be abejo, Lietuvą ir Vengriją naujausioje istorijoje sujungė vengrų revoliucija 1956 m. Nors tuomet sovietų tankai ją numalšino, net po numalšinto partizaninio pasipriešinimo gausybė lietuvių noriai ėjo palaikyti vengrus. Ypač tokia demonstracija buvo matoma Kaune ir Vilniuje Vėlinių metu.
Sakyčiau, Lietuva ir Vengrija turi nemažai panašumų, turi ir didelių skirtumų. Nemažai jų galima matyti ir istorijoje – abi šalys kažkada buvo gerokai didesnės, įtakingesnės regione, tad stengiasi būti matomos ,,didesnėje lygoje“, nors pastaruoju laiku šalių pozicijos ir išsiskiria, ypač geopolitikoje.
Žinoma prie to prisideda ir jos didenybė istorija – Lietuva daugiausiai vargų patyrė iš Rusijos pusės, Vengrija iš Turkijos.
Žinoma, to nepakanka - ilgai galima būtų plėstis į skirtingą Vokietijos faktoriaus vertinimą šalyse ir tam tikras istorines šio reiškinio priežastis.
Visgi reiktų reziumuoti, kad abi šalys nuėjo sudėtingą istorinį kelią, kur buvo neišvengta tiek pakilimų, tiek nuosmukių.
Nebūkime naivūs ir netikėkime dar neseniai skelbta ,,istorijos pabaiga“, kuri taip niekad ir neateis – tiek pakilimų, tiek nuosmukių dar tikrai bus.
O kol kas belieka palinkėti, kad visi skaitę šias eilutes, galėtų patys apsilankyti, pajusti Dunojaus vėją, Budos pilies aurą, pamatyti vieną įspūdingiausių Europos architektūros šedevrų – Parlamento pastatą, daugybę Viduramžiais alsuojančių bažnyčių ir patys susidaryti savo nuomonę apie panašumus ir skirtumus tarp Vengrijos ir Lietuvos.
