Vokiškąjį universalizmą apdainavo Dantė garsiosiose „Dieviškosios komedijos“ eilutėse, šlovinančiose dramatišką imperatoriaus Henriko VII asmenybę.
Nuo seniausių laikų vokiškasis universalizmas turėjo didelės įtakos Europos istorijos kryptims, suformuodamas mums itin gerai žinomą, kitoms tautoms kiek keblesnį, vokiečių atsakomybės už visą žemyną jausmą. Nežinant šio vokiško fenomeno ištakų, iš esmės neįmanoma suvokti to, kas yra ir kaip dabar veikia Europos Sąjunga.
Tačiau labai nedaug jaunesni yra kiti du europietiški universalizmai, neteisingai laikomi nelabai reikšmingais, kadangi yra periferiniai: skandinaviškasis ir lenkiškasis. Istoriškai jie įsitvirtino didžiojo lūžio epochoje, tarp viduramžių ir naujųjų laikų.
Dvi XIV amžiaus unijos: skandinavų, sudaryta švedų Kalmaro pilyje, ir Lenkijos ir Lietuvos pasirašyta Krėvos pilyje Baltarusijoje žymi šių dviejų Europos formavimuisi labai reikšmingų universalizmų pradžią.
Kalmaro unija iki šiol išlieka stipraus politinės bendrystės jausmo, kasdien demonstruojamo skandinavų, pagrindu.
O Krėvos sutartis sukūrė pačią tvirčiausią, nes gyvavo keturis šimtmečius, milžinišką šalį Vidurio Rytų Europoje, kuri buvo politinė lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių sąjunga.
Šio unijinio valstybingumo fenomenas yra tas, kad didžiulėse Rytų Europos platybėse (iki pat dabartinio Donbaso, dėl kurio šiuo metu vyksta kruvinas karas) jis skleidė anuometiniame pasaulyje nematytą politinę tvarką, paremtą bajorų demokratija, teisės viršenybe ir religine tolerancija.
Vertinant iš istorinės perspektyvos, galima teigti, kad pats tokios unijinės valstybės egzistavimas „išstūmė“ iki tolimiausių Europos pakraščių tiek rytines totorių despotijas, kurios viduramžiais valdė visą Rytų Europą, tiek ir būtent tada užgimusią Maskvos patvaldystę.
O politinė ir karinė Žečpospolitos (nes taip įprato tą savo šalį vadinti anuometiniai jos piliečiai (Abiejų Tautų Respublika, kaip vadina dabar lietuviai – red. past.)) jėga tuo metu kūrė kažką panašaus į „saugumo zoną“, sudarančią sąlygas Vidurio Rytų Europos raidai. Kai XVIII amžiuje ši šalis neteko galių garantuoti šiam didžiuliam plotui saugumo, įvyko lenkams, ukrainiečiams, baltarusiams ir lietuviams bendra istorinė katastrofa.
Ilgiems metams visas šias tautas užvaldė tironijos, kurios ne tik nepripažino asmens laisvės idėjų, bet ir siekė prievarta jas sunaikinti ir atimti tapatybę.
Nepaisant nesutarimų ir pilietinių karų, kuriuose per valstybės gyvavimo istoriją kovojo keturios susivienijusios tautos, tų keturių amžių laikotarpis suformavo jų nacionalinius charakterius. Iš jų atsirado lenkų „Solidarumas“, kuris, be jokios abejonės, turėjo įtakos, kaip atrodys naujoji Europa, taip pat ir dabartinis didvyriškas Ukrainos gynimas per dar vieną Maskvos antpuolį.
Tautos, kadaise sudariusios didžiulę Žečpospolitą, per tuos amžius suprato, kad jos paprasčiausiai gali išnykti, jeigu nepavyks apsiginti nuo nuolatinės grėsmės iš rytų. Būtent dėl to dabartiniai jų politikai siekia atkurti senąją „saugumo zoną“, kurią kadaise joms teikė turėtas bendras valstybingumas.
Be to siekio nebūtų sėkmingo mėginimo Lenkijai ir Lietuvai įstoti į NATO, kuris įvyko XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, kai galėjo apgaulingai atrodyti, kad taika Europoje tvirta, o Maskva pagaliau ima panašėti į Vakarus. Be to siekio taip pat nebūtų šiandienio prezidento V.Zelenskio atkaklaus reikalavimo atverti vis dar uždarytus Vakarų valstybių sąjungos vartus.
Tautos, kadaise sudariusios didžiulę Žečpospolitą, per tuos amžius suprato, kad jos paprasčiausiai gali išnykti, jeigu nepavyks apsiginti nuo nuolatinės grėsmės iš rytų.
Tačiau neįkainojamas anos unijinės valstybės paveldas yra dabar atgimęs stiprus Rytų Europos universalizmas. Anaiptol nebuvo atsitiktinumas, kad ukrainiečiams esminis apsisprendimo galutinai nusimesti Rusijos viešpatavimą momentas buvo tada, kai Maskvai palankus prezidentas bandė blokuoti jų šalies asociacijos sutartį su Europos Sąjunga.
Tokia buvo 2013-ųjų Maidano genezė, o dėl to – ir vėlesnės Rusijos invazijos. Tai iš esmės retas ir išskirtinis dalykas, kad už savo nacionalinę nepriklausomybę kovojanti tauta tuo pat metu rodo tokį didelį norą patekti į viršnacionalinę politinę sistemą, sukurtą demokratinės Europos ir Amerikos po Antrojo pasaulinio karo.
Būtent ta senosios viršnacionalinės Žečpospolitos patirtis ukrainiečiams sufleruoja, kad be kokios nors universalios saugumo tvarkos Rytų Europoje laisva Ukraina gali dar kartą pasirodyti esanti neilgalaikė, t. y. „sezoninė valstybė“.
O kalbant apie Lenkiją, galima perfrazuoti Thomą Manną, pritaikant lenkams tai, ką šis nuostabus rašytojas rašė apie savo, vokiečių, tautą: „Tai, kas lenkiška, pirmiausia reiškia tai, kas viršlenkiška.“
Lenkiškasis universalizmas yra kiek giminingas vokiškajam, tik kad jo akys visada nukreiptos į Europos rytus. Lenkiškoje tradicijoje toks politinio mąstymo stilius kartais vadinamas prometeizmu. Pagal šį visuotinai Lenkijoje pripažįstamą – ir jau labai seniai – įsitikinimą, lenkų saugumas tapatinamas su visos Rytų Europos saugumu. Garsusis tradicinis šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“ išreiškia būtent šį iš esmės labai pragmatišką įsitikinimą.
Todėl dabar lenkams Europos politikoje nėra svarbesnio klausimo už tai, ar Rytų Europa ir pirmiausia Ukraina dėl vykstančio karo galų gale bus prijungta prie euroatlantinės saugumo zonos. Dabar ši Vakarų sąjunga vykdo tą pačią misiją saugumo ir civilizacijos plėtros galimybių srityje, kurią senaisiais laikais vykdė Žečpospolita, būdama lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių unija.
Tad pasakykime labai aiškiai: jeigu dėl dabar vykstančio karo ta Europos ir Amerikos sąjunga, kuri garantuoja laisvę ir saugumą, nesiplės į rytus, tai būtų istorinis viso Rytų Europos universalizmo pralaimėjimas. Kalbant apie politinę ateitį, ne tik Ukraina, bet ir Lenkija gėdingai pralaimėtų šį karą. Ir tai nepriklausys nuo to, kaip toliau klostysis patys karo veiksmai.
Janas Rokita – politikos filosofas. Jogailaičių universiteto teisės absolventas. „Solidarumo“ opozicijos veikėjas, 1989–2007 m. Seimo narys, buvęs Piliečių platformos parlamentinio klubo pirmininkas. Dabar dėstytojas.
Tekstas, publikuojamas bendradarbiaujant su Lenkijos mėnraščiu „Wszystko co Najważniejsze“ , vykdant istorijos projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
