Siekia iki 15 proc.
Remiantis Finansų ministerijos duomenimis, iki 2015 m. pradžios buvo pasirašytos 47 viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės sutartys, investicijų vertė siekė 139,6 mln. eurų.
Pažangiose užsienio valstybėse viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė sudaro iki 10-15 proc. nuo metinės valstybės investicijos programos. Vienareikšmiškai galima teigti, kad šioje srityje yra daugybė neišnaudotų galimybių.
Tarptautiniu mastu Lietuva smarkiai atsilieka ne tik nuo ES pirmūnių (Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos), bet ir nuo naujųjų ES narių, pavyzdžiui, Lenkijos, Slovakijos, Rumunijos, Vengrijos.
Tarptautiniu mastu Lietuva smarkiai atsilieka ne tik nuo ES pirmūnių (Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos), kurios turi ilgametės patirties ir gali didžiuotis šimtamilijoniniais projektais, bet ir nuo naujųjų ES narių, pavyzdžiui, Lenkijos, Slovakijos, Rumunijos, Vengrijos.
Kur slypi problemos?
Priežastys yra kelios. Žinoma, ES fondų lėšomis finansuoti pirkimai trunka ilgiau nei savo lėšomis vykdomi projektai. Be to, itin dažnai yra sulaukiama ieškinių ir pretenzijų iš nepatenkintų konkurentų, kurie reikalauja teismų sprendimo ir tai apsunkina procesą bei ilgina bendrą projektų trukmę.
Be abejonės, užsienio partneriai ir investuotojai turi daugiau įgūdžių ir patirties vykdant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektus, tačiau juos prisikviesti dalyvauti mažuose projektuose su griežtesnės kontrolės procedūromis, aukštais reikalavimais ir atskaitomybe yra sudėtinga.
Kaip pakilti iš pelenų?
Savivaldybėms trūksta patirties ir kooperacijos sprendžiant analogiškas standartines problemas ir klausimus, tokiu atveju nepavyksta sutaupyti ar pasinaudoti masto ekonomija – pavyzdžiui, dažniausiai reikalingos privačių specialistų konsultacijos ir dalyvavimas projektuose yra per brangus vienai savivaldybei, tačiau susikooperavus įperkamas.
Antra, viešieji pirkimai neteko gero vardo, kurį atkurti reikia dvigubai daugiau jėgų ir uždegimo.
Galiausiai, yra nemažai nusiskundimų, kad užtrunka dokumentų suderinimas su viešųjų pirkimų agentūra.
Kadangi didžioji dalis rizikos yra priskiriama privačiam investuotojui, kaip mažiausiomis sąnaudomis sugebančiam geriausiai valdyti galinčią iškilti riziką, svarbu jam suteikti daugiau laisvės veikti ir sumažinti biurokratinius reguliacinius barjerus.
Investicijas stabdo neužtikrintumas. Išorės aplinkos maža šalis paveikti negali, todėl itin svarbu, kad vidiniai procesai būtų valdomi efektyviai.
Mažesniųjų privalumas – lankstumas
Investicijas stabdo neužtikrintumas. Išorės aplinkos maža šalis paveikti negali, todėl itin svarbu, kad vidiniai procesai būtų valdomi efektyviai.
Didžiausias mažesniųjų privalumas yra lankstumas ir skaidrumas. Biurokratinės kliūtys, ilgai besitęsiantys derinimo procesai, neskaidrūs ir interesų grupių įtakuojami sprendimai yra pernelyg didelė prabanga Lietuvai.
Kooperacija, projektų standartizavimas ir apjungimas galėtų pritraukti didesnių investuotojų. Projekto termino ilginimas tai pat padėtų vykdyti sudėtingesnius ir didesnės apimties projektus.
Be to, svarbu yra viešinti geros praktikos atvejus, tai padėtų pamažu pakeisti nusistovėjusią neigiamą visuomenės nuomonę.
Tad reikia skubiai imtis struktūrinių reformų ir didinti šalies, kurioje norėtųsi gyventi ir dirbti, patrauklumą.
Jekaterina Rojaka yra DNB banko vyr. ekonomistė Baltijos šalims