Eurostat duomenimis, valandinės darbo sąnaudos1 ES naujokėse pernai, palyginti su 2008 m. stiebėsi į viršų, o sumažėjo vienintelėje šalyje – Lietuvoje. Nors Lietuvos rodiklis per praėjusius metus ūgtelėjo nuo 5,5 euro iki 5,8 euro ir priartėjo prie atitinkamo 2008 m. rodiklio, bet jo neperžengė. Beje, darbo sąnaudų (įskaitant ir įmokas į Sodrą) rodiklis šalyje išliko mažiausias tarp Baltijos šalių – Latvijoje ir Estijoje jis siekė atitinkamai 6 ir 8,1 euro. Ar tai reiškia, kad Lietuva išlieka konkurencingiausia? Vargu, juk seniai darbo sąnaudomis nebekonkuruojame. Įmonės, gerokai susitraukiusios 2009-2010 m. daugiau vidaus rezervų našumui didinti nebeturi, o produktyviųjų investicijų į mašinas ir įrengimus statistika nuteikia liūdnai.
Išsamiau išanalizavus darbo rinkos struktūrą darosi dar niūriau – jaunimo užimtumas Lietuvoje yra vienas žemiausių Europoje, šiuo atžvilgiu mes smarkiai atsiliekame ir nuo kaimyninių šalių (žr. grafiką). O pritaikius nuo naujų metų iki 1000 litų padidintą minimalios mėnesinės algos kartelę, matyti, kad oficialiąją MMA dydžio arba mažesnę algą gauna daugiau nei 45 proc. visų dirbančiųjų. Net nepaisant laipsniško darbo užmokesčio augimo, šis rodiklis šiemet pasikeis nedaug, mažai tikėtina ir kad algų vokeliuose bus mokama mažiau. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir spaudimas darbo užmokesčiui didėti dar labiau išryškins struktūrinius darbo rinkos skirtumus.
Akivaizdu, kad dar nespėjusioje atsigauti darbo rinkoje jau bręsta problemos, kurios reikalauja veiksmų plano ir nuoseklios Vyriausybės politikos. Nes dėl vangaus darbo našumo didėjimo, mažesnės algos ilgainiui mažins Lietuvos konkurencingumą.
 |
Jekaterina Rojaka, DNB Vyr. ekonomistė Baltijos šalims, Ekonominių tyrimų padalinio vadovė
