Lietuvos darbo rinką „susluoksniavus“ pagal darbo užmokestį, matyti, kad daugiausiai – beveik ketvirtadalis – gauna minimalų atlyginimą. Tiesa, beveik du trečdaliai šio skaičiaus oficialiai dirba ne visą darbo dieną.
Gera tendencija yra ta, kad per metus mažiausiai uždirbančių dalis susitraukė nuo beveik 28 proc. iki 24 proc. Prieš rinkimus jaučiasi spaudimas dar labiau kelti minimalių atlyginimų kartelę. Jeigu nuo 2017 m. MMA būtų didinimas iki 400 eurų, mažiausiai uždirbančių gyventojų dalis pašoktų iki trečdalio, o minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio santykis viršytų 50 proc. ir būtų vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Ar dėl to gyventume geriau, ar blogiau?
Visų pirma, didžiausia MMA koncentracija yra mažosiose įmonėse. 400 eurų prieš mokesčius nesiekiančius atlyginimus moka daugiau nei pusė iki 10 darbuotojų įdarbinusių įmonių.
Stambiausiose bendrovėse, minimumą uždirba iki 5-7 proc. darbuotojų. Be to stambusis verslas, ypač apdirbamojoje pramonėje, stengiasi atsikratyti balasto ir deda nemažai pastangų perkvalifikuojant ir apmokant darbuotojus atlikti sudėtingesnį ir brangiau apmokamą darbą.
Mažiausios įmonės turi itin ribotas galimybes didinti algas nekeliant kainų, o kainų kėlimas, ypač veiklos pradžioje, nedideliam verslui gali būti tarsi peilis. Nenuostabu, kad startuoliai turi didžiausią mirtingumo lygį. Bet ir mažos įmonės dažnai balansuoja ant išlikimo ribos.
Į eksportą orientuotų bendrovių sąnaudas smarkiai riboja didelė konkurencija užsienio rinkose. Be to, nemažai įmonių buvo priverstos skubiai persiorientuoti ir skverbtis į naujas, mažiau pelningas rinkas. Tai taip pat neleidžia atsipalaiduoti ir verčia griežtai kontroliuoti sąnaudas.
Žinoma, MMA didinimas gali daryti ir teigiamą poveikį – sudaromos sąlygos judėti toliau nuo neapskaitomos ekonomikos. Kadangi apklausų duomenimis, apie 40 proc. Lietuvos gyventojų pateisina dalies algos mokėjimą „vokeliuose“, galime daryti išvadą, kad didžiausia jų koncentracija ir yra tarp minimalų atlyginimą gaunančiųjų.
Patirtis rodo, kad pakėlus MMA priedo dalis taip pat „aptirpo“, ir į rankas darbuotojai pradėjo gauti net mažiau nei iki MMA padidinimo.
Tarp ūkio veiklų išryškėjo keli lyderiai, kuriuose atlyginimai iki 400 eurų dominuoja arba sudaro itin didelę dalį – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (53 proc.), prekyba, NT operacijos, administracinė ir aptarnavimo veikla (apie 30 proc.), statyba ir švietimas (24 proc.). Deja, patirtis rodo, kad pakėlus MMA priedo dalis taip pat „aptirpo“, ir į rankas darbuotojai pradėjo gauti net mažiau nei iki MMA padidinimo.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad daugiau nei dešimtadalis mažiausias pajamas uždirbančiųjų yra jaunimas iki 24 metų. Dar daugiau – beveik ketvirtadalį – sudaro priešpensinio ir pensinio amžiaus gyventojai. Tai yra būtent tos kategorijos, kurioms sudėtingiausia įsitvirtinti darbo rinkoje.
Natūralu, kad spartusis atlyginimų „grindų“ kėlimas gali dar labiau apsunkinti jų galimybes įsidarbinti. Tartis dėl toliau augančių minimalių atlyginimų yra realu tik tuomet, jeigu būtų patvirtintas socialinis modelis, kuris plačiau atvers galimybes įžengti į darbo santykius.
Jekaterina Rojaka yra DNB banko vyr. ekonomistė Baltijos šalims