Tuos nedalios prislėgtus žmones atpažįstu iš karto: į redakciją jie atsineša kalnus popierių – savo bylas. Jie prašo apginti ne nuo jų bylose minimų kokių banditų – jie ieško apsaugos nuo Lietuvos teisėjų. Situacija teismuose tokia apverktina, kad jau metas būtų redaguoti 109 Konstitucijos straipsnį, kuris turėtų skambėti taip ir atitiktų realybę: „Neteisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
Tuo įsitikino net pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Galima tarti, kad Lietuvoje įgyvendinta visų piliečių lygybė prieš įstatymą – tik negatyvia prasme. O kadangi su tokiu neteisingumu profesorius vis dėlto nesitaikstė, jo aplaidžiai (švelniai tariant) bylą nagrinėjusią teisėją Jolantą Malijauskienę prezidentas Valdas Adamkus paaukštino – paskyrė Trakų rajono apylinkės teismo pirmininke.
Būdinga, kad taip subtiliai iš profesoriaus pasityčiota į valdžią atėjus jo įkurtai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams. Po rinkimų niekas nepasikeitė, viskas liko po senovei.
Tai paaiškėjo Seime aptariant prezidento pateiktus kandidatus Egidijų Baranauską – į Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjus ir Virginiją Volskienę – į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas.
Šias abejonių visuomenei sukėlusias kandidatūras iki galo gynė du naujosios valdžios garbingi vyrai – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas Stasys Šedbaras.
Tą dieną palaidojau paskutines viltis, kad po rinkimų iš mirties taško bus pajudinta liustracija. Taip pat ir Vytauto Pociūno byla, kad Seimui nepristigs politinės valios iš Valstybės saugumo departamento išplėšti šios bylos raktą – 12 analitinių pažymų. Tačiau A.Anušauskas jau anksčiau ėmė postringauti, kad tos pažymos praradusios aktualumą. Argi politinė korupcija prarado Lietuvoje aktualumą? Tokie teiginiai lygiaverčiai A.Anušausko naujausios knygos pseudomokslinei teorijai, neva KGB visagalybė tebuvo mitas. Galima įsivaizduoti, į kokias aukštumas liustraciją, visą krašto saugumą ir gynybą pakels naujasis NSGK pirmininkas. Juk viskas yra priešingai. KGB buvo ir liko vienintelė sovietų struktūra, niekad nuo savo ištakų neatitrūkusi, neišsigimusi ir nevirtusi butaforija: pakeitusi tik iškabą, išsaugo tą patį adresą ir kadrus. KGB atėmė iš komunistų partijos valdžią, dujas ir naftą (Vladimiras Putinas), tapo Rusijos „atgimimo“ smagračiu ir neoficialia valdančiąja partija.
Iš visų Lietuvos prezidentų tik Valdas Adamkus įgudo kreiptis į KT, sukurdamas precedentą – sykiu su savo paskirtais teisėjais tarti Seimui: „Ša!“
Kautynės dėl E.Baranausko ir V.Volskienės paskyrimo dar labiau atskleidė teisminės valdžios klaninę prigimtį. Kaip ir kiekviename klane, viską lemia asmeniniai kontaktai ir viduje priimami sprendimai, apie kuriuos visuomenė nieko neįtaria – čia atlyginama už nuopelnus ir baudžiama už nepaklusnumą. Kokie E.Baranausko nuopelnai teisėjų klanui, kad iš karto (apeinant įstatymą – trūko teisinio pedagoginio stažo) iš advokatų reikėjo skirti AT teisėju?
Čia derėtų grįžti į nesenus laikus, kai Lietuvos teisėjai sutrypė Romos teisės principą: niekas negali būti teisėjas savo byloje. Kai politikai pagaliau apsižiūrėjo, kad skurdžioje valstybėje be proto, paminant socialinį solidarumą ir net padorumą, išpūstos teisėjų algos, pamėgino jas sumažinti.
Tačiau Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kas teisėjų algų mažinti negalima. Lietuvoje Temidės tarnams galima tik didinti. 2007 metų AT Civilinių bylų plenarinė sesija, vadovaujama teisėjo Česlovo Jokūbausko, priėmė palankią nutartį keliems Panevėžio teisėjams, besibylinėjanties dėl sumažintų atlyginimų su valstybe. Po to ir tos AT sesijos kai kurie dalyviai, remdamiesi savo pačių priimta nutartimi, kreipėsi į teismą dėl algos dalies grąžinimo.
AT Civilinių bylų teisėjai Dangutei Ambrasienei, dalyvavusiai ruošiant ir priimant tą nutartį, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis priteisė iš valstybės net 184 tūkst. litų. E.Spruogis, buvęs KT pirmininko Egidijaus Kūrio padėjėjas, teisėju irgi tapo per vargus, skandalingai, todėl klanui visuomet liks skolingas ir dėkingas. O D.Ambrasienės advokatas nuteisiant valstybę buvo tas pats E.Baranauskas, kuriam dabar ir atsidėkota. Teisėjams prievartaujant savą varganą valstybę, dalyvavo ir AT Baudžiamųjų bylų teisėjas Alvydas Pikelis, įtakingos Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos pirmininkas, kuris lemia Lietuvos teisėjų karjerą, patardamas prezidentui.
Pristabdyti kol kas vargais negalais pavyko tik V.Volskienę, paskui kurią velkasi EBSW šleifas. Bet koks kilo triukšmas. Net ne dėl pačios teisėjos, o kuriamų precedentų: juk šis šleifas kol kas sutrukdė užimti geidžiamą AT pirmininko postą ir EBSW partnerės Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės teisingumo ministrui Jonui Prapiesčiui. Pasipylė Teisėjų tarybos, Teisėjų asociacijos, net Teisėjų padėjėjų asociacijos pareiškimai: kaip Seimas drįso suabejoti teisėjų kandidatūromis – politikai siekia daryti įtaką teismams, negerbia teismų ir teisėjų nepriklausomumo. Lietuvoje jau negalima ne tik teisėjų algų mažinti - negalima jų vertinti, kritikuoti. Ir neskirti. Galima tik pagirti ir paaukštinti. Tik tai nekelia grėsmės teisėjų ir teismų nepriklausomumui. Bet apie kokį nepriklausomumą gali kalbėti, jeigu priklausai klanui? Lietuvoje teisėjai, nagrinėdami bylą, klauso ne įstatymo, o tik klano.
Nenustebčiau, jeigu sulauktume dar vieno spyrio Seimui – jau įprasto prezidento kreipimosi į KT, kaip ir dėl AT pirmininko Vytauto Greičiaus. Iš visų Lietuvos prezidentų tik Valdas Adamkus įgudo kreiptis į KT, sukurdamas precedentą – sykiu su savo paskirtais teisėjais tarti Seimui: „Ša!“
Lietuvoje KT jau seniai pakilęs virš Seimo, per kurį Tauta pagal Konstituciją vykdo aukščiausią suverenią galią. Tačiau KT galių praktiškai neriboja nė pati Konstitucija. Anot juodojo teisininkų humoro, KT būtų galėjęs panaikinti net 199O metų Kovo 11-ios aktą, ko neturėjo teisės padaryti nė visagalis TSKP CK politinis biuras. Visa Lietuvos laimė, kad tuo metu KT dar nebuvo.
Kodėl per dvi V.Adamkaus kadencijas taip degradavo visa teisminė valdžia – virto uždaru teisėjų klanu, įtikėjusiu savo nebaudžiamumu, įžūliai diktuojančiu savo valią prezidentui, o dabar - ir Seimui? Ar ne todėl, kad ir pats V.Adamkus visuomet buvo skolingas teisminei valdžiai, kuri jam suteikė teisę dalyvauti prezidento rinkimuose („šlepečių byla“)? Kokia apmaudi nesėkmė: pirmasis žingsnis Lietuvoje – ir išsyk į teisinį liūną, iš kurio negali ištrūkti visą dešimtmetį.
