Oficialiai – tyli dėl to, kad nenori daryti įtakos tyrimui, dėl to, kad pasitiki teisėtvarkos sistema. Vienas kitas politikas, prispaustas žurnalistų, numykia, kad labiausiai jam/jai gaila Lietuvos ir tokios trapios partinės sistemos.
Nieko čia nepridursi – argumentai teisingi, tinkami kokiam skaičiukais manipuliuojančiam provincijos politologui. Bet rinkimuose dalyvaujantiems politikams tai yra puikus šansas garsiai diskutuoti apie tą partinę sistemą, rodyti jos stiprybę, privalumus ir reikalingumą. Kaip tik šių įvykių šviesoje galima svarstyti, kiek Lietuva yra sustiprėjusi ir įgali demokratinėmis formomis atsispirti politinei korupcijai.
Kitas labai svarbus momentas, kurį dabar galima išnaudoti – ideologinė kova. Visiškai nebūtina minėti konkretaus politiko ir jam metamų galimų kaltinimų. Juk tai, kas įvyko – artimi ryšiai su monopolinėmis korporacijomis, jų interesų gynimas Seime – yra neoliberalizmo kvintesencija. Koks puikus šansas socialdemokratams, o kartu ir tariamai kairiąsias idėjas propaguojantiems populistams diskredituoti tą tariamai laisvą rinką ginančią partiją ir parodyti rinkėjams, kaip ciniškai jie yra mulkinami.
Tai baimės politika, kelianti įtarimus, kad yra tiems mūsų politikams dėl ko bijoti, kad pačių spintose pilna griaučių, kuriuos geriau ir laikyti ten uždarytus.
Tačiau politikai tyli. Laikosi tos šimtus kartų patvirtintos racionalios taktikos – patylėsiu – praeis, svarbu, kad šitas cunamis neįsuktų manęs. Tai baimės politika, kelianti įtarimus, kad yra tiems mūsų politikams dėl ko bijoti, kad pačių spintose pilna griaučių, kuriuos geriau ir laikyti ten uždarytus.
Kaipgi kitaip galima paaiškinti jų tylėjimą šioje audroje? O ir pats Masiulis pažadėjo daug ko papasakoti, kai ateis laikas. Baimėje būti apkaltintam (o tai, beje, dar viena tema – pasitikėjimo demokratija ir dalyvavimo aktyvumo – norintiems į eterį patekti politikams) paskendusi ne tik pilietinė visuomenė, bet ir patys aukščiausi politikai.
Ir iš tiesų, kaipgi nebijosi, jeigu viešoje erdvėje yra aiškinama, kad daug šansų, jog bus įrodytas Masiulio nekaltumas. Kas reikštų, jog teisėsauga persekioja politikus, o tai būtų tokio pat lygio skandalas, kaip ir stambaus masto politinė korupcija.
Politiko imunitetas yra suteikiamas tam, kad piliečių išrinktas politikas būtų apsaugotas nuo politinių susidorojimų. Jeigu, kaip teigia liberalai, vyksta politinis susidorojimas, tai politinis imunitetas turėtų būti jų pagrindinis skydas šioje situacijoje. Pats politikas imuniteto atsisako tik tais atvejais, jei padarė akivaizdų, su baudžiamąja teise susijusį nusikaltimą (pvz., girtas vairuodamas partrenkė žmogų). Šiuo atveju, imuniteto skubus atsisakymas reiškia arba apie dar vieną puikiai liberalų įvaldytą manipuliavimu visuomene manevrą, arba kaltės pripažinimą.
Norint apginti savo politinius įsitikinimus, partinę sistemą ir Lietuvos gerovę (kas, daugelio politikų teigimu, yra jų didžiausias tikslas) nepakanka ramiai sėdėti ir laukti, kol banga praūš, ir galvoti, kad tegul teisėsauga ir žurnalistai (tiesa, dar "Facebook" besikapojantys rinkėjai) vienaip ar kitaip išspręs susidariusią politinę kebeknę. Mes, politikai, palauksime. Juk šiaip ar taip, rinkimų strategijos miglotos, charizmatiškų ir idėjinių personalijų nematyti. Rinkimus nulems tai, kas įsivels į mažiau skandalų skandalėlių.
Kam tie politiniai debatai, kai mus valdo gamtos stichijos.
Jolanta Bielskienė yra politologė, kairioji aktyvistė