Labiausiai Lietuva (kaip ir daugelis ES šalių) savo politinėmis reakcijomis skiriasi nuo dešiniųjų populistų valdomų ar/ir autoritarinių vyriausybių.
Dešinieji ir autokratiniai režimai vengė įvesti karantiną
Valstybės, kurios siekė kuo geriau pasirūpinti savo piliečiais, karantinus įvedė anksti ir griežtai. Čia turiu omeny tokias Europos šalis kaip Vokietija, Latvija, Graikija, Lietuva. Tuo tarpu dešiniojo populizmo ir/ar autokratinėse šalyse (pradedant nuo JAV ir Britanijos, baigiant autokratiniais režimais, tokiais kaip A.Lukašenkos Baltarusija, V.Putino Rusija ar J.Bolsonaro Brazilija) buvo delsiama įvesti karantiną ir švelninimas prasidėjo labai anksti, dar net nesuvaldžius epidemijos plitimo, viskas ekonomikos išsaugojimo pretekstu. Kinija dėl savo politinio režimo nedemokratiškumo irgi delsė pranešti apie epidemijos mastą, nors paskui įvedė itin griežtas karantino priemones.
Suprantama, kad dešiniojo populizmo ir/ar autokratinėse šalyse, kur vadovų personalijų kulto išlaikymas yra reikšmingiausias jų siekis, bet koks ekonominis nestabilumas gali labai dramatiškai sumažinti tų politinių lyderių populiarumą. Karantinas, suvaržymai, ekonominė krizė yra juodi ir tamsūs laikai ir joks populiarumo siekiantis politikas nenori būti su tuo asocijuojamas. Būtent todėl J.Bolsonaras Brazilijoje, Trumpas JAV ir Putinas Rusijoje elgiasi labai panašiai. Tokiems politikams dešimčia tūkstančių žmonių mirčių daugiau ar mažiau – vieni niekai, palyginus su jų politinių režimų išsaugojimu ir puikiai veikiančia ekonomika. O režimus išsaugoti dabar bus daug sunkiau, nes ekonominė krizė bus gili ir aštri ir jos metu išlaikyti personalinę politinę lyderystę bus labai sunku. Dabar jau matome, kad Baltarusijoje ir Rusijoje auga ir aktyvėja opozicija, V.Putino ir A.Lukašenkos populiarumas krenta taip aštriai, kaip nematėme daugybę metų.
Karantinas, suvaržymai, ekonominė krizė yra juodi ir tamsūs laikai ir joks populiarumo siekiantis politikas nenori būti su tuo asocijuojamas.
Ekonomika versus žmogaus teisės ir laisvės
Visame pasaulyje girdime vykstant diskusiją apie tai, kokios valstybės kam teikia didesnį prioritetą, t. y. kas yra aukščiausias prioritetas: žmogus (t. y. jo laisvės ir teisės) ar tam tikra neoliberalia prasme suvokta ekonomika. Kodėl sakau „tam tikra neoliberalia prasme suvokta ekonomika“? Dėl to, kad žvelgiant iš ekonominės demokratijos perspektyvos nėra priešstatos tarp ekonomikos ir politikos. Ekonomikoje pirmiausia turi būti rūpinamasi žmogaus ir gamtos darna, žmogaus gerovės, kūrybingumo ir klestėjimo puoselėjimu. Taigi, kairiesiems politikams ir aktyvistams yra suprantama, kad valstybė pandemijos situacijoje pirmiausia turi pasirūpinti žmonių sveikata. Tuo tarpu dešinieji supriešina ekonomiką su politika arba žmonių socialinės gerovės gynimu.
Karantino priemonės buvo kritikuotos iš žmogaus teisių perspektyvos. Kalbama apie tai, kad uždaryti žmones namuose yra jų laisvių pažeidimas, prilyginama netgi įkalinimui. Teigiama, kad yra kuriamos naujos diskriminacines stigmos (tokios kaip „rizikos grupė“). Ir net jei galima sutikti, kad kai kurios formuluotės yra agistinės (kaip pavyzdžiui užrašai ant kavinių perspėjantys, kad virš 60 metų žmonės neturėtų čia eiti), pats kalbėjimas apie tai, kad terminas „rizikos grupė“ savaime pažemina žmogų, paverčia jį anoniminiu skaičiumi ir pan. yra tikrai ginčytinas. Žinoma, pilietinis atidumas ir stebėjimas yra labai svarbus, t. y. ar valstybė neuzurpuoja viešų erdvių, ar prisidengdama viešąją morale nepradeda paternalistiškai auklėti individų, ar skirtis tarp viešo ir privataus nesiaurėja, ar nedidėja grėsmė pilietinėms teisėms.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokie politikai kaip D.Trumpas, B.Johnsonas ar J.Bolsonaras, nenorėję įvesti karantino dėl grėsmių ekonomikai yra dešinieji neoliberalai, kurie dažnai kalba apie piliečių ekonominę laisvę, demokratiją. Tikrasis tokių kalbų tikslas yra pridengti tos tariamos ekonominės laisvės sukeliamą nelygybę. Pavyzdžiui, Brazilijoje pandemija atskleidė didžiulius klasinius skirtumus.
Skurstantiems žmonėms kaip tik yra svarbiau, kad valstybė imtųsi atsakomybės ir jais pasirūpintų.
Būtent keliones į Europą sau galintys leisti turtingieji parvežė užkratą į šalį, kur jis nestabdomai paplito skurdžiuose lūšnynų rajonuose, kurių gyventojai negauna medicininės pagalbos, laikytis atstumo ten yra neįmanoma, o dėl karantininių suvaržymų šie žmonės negali gauti maisto. Taigi skurstantiems žmonėms kaip tik yra svarbiau, kad valstybė imtųsi atsakomybės ir jais pasirūpintų. Tačiau po ta žmogaus laisvės retorika slepiasi ir pataikavimas dešiniajam elektoratui, kuriam lūšnynų problemos nėra įdomios.
Ekonominė krizė sąmoningai sukelta politikos
Dar vienas aspektas, labai svarbus kalbant apie politiką pandemijos sąlygomis, yra tas, kad ekonomikos sustabdymas ir krizė nėra natūralūs, tai yra sąmoningai sukelta krizė tam, kad apsaugoti visuomenę. Ir atsakingi politikai tai turi atsiminti, kai aptaria ekonominės pagalbos planus.
Tad dabar pažvelgsime, kaip šios politinės dilemos atsispindi Lietuvos politinių partijų retorikoje ir kaip tai įtakoja jų pasirengimą parlamentiniams rinkimams.
Valdantieji LVŽS – „valstiečiai“
Jiems pandemija, ypač pirmoji jos pusė, kai žmonės dar buvo sumaišty ir baimėj, padėjo pasikelti sau reitingo taškus. Ir ne tik dėl to, kad padėjo žmonėms nusiraminti, bet ir dėl gerai suvaldyto epidemijos plitimo. Iš pasaulinių pavyzdžių matome, kad ne visos valdžios gerai pasirodė šiuo metu, o valstiečiai, kaip valdančioji partija pasirodė puikiai. Nepaisant visokių opozicijos bandymų kritikuoti dėl nepasiruošimo, priemonių trūkumų, visa tai tiesiog „nelipo“ valdantiesiems, nes žmonės matė, kad atvejų skaičius auga lėtai, kad valdžia nuolat bendrauja su piliečiais, kad sukliuvimai yra neesminiai. Ir net konservatorių atakos atsimušė kaip į sieną.
Tačiau šiuo metu valstiečiai pradėjo užsižaisti karantino korta ir jeigu jie nepakeis taktikos, ministro A.Verygos moralizuojantis tonas bei Premjero S.Skvernelio išsprūstantys „tai ne žmonės“ jau nebepraeis taip lengvai. Konservatorių kritika dėl nešaukiamų Seimo posėdžių arba dangstomų atskirų politikų neskaidrumų pradės veikti rinkėją. Žinoma, valstiečiai per savo kadenciją sugebėjo persivilioti dalį konservatorių ir šiek tiek socdemų rinkėjų. Pavyzdžiui, labai netikėtai vis daugiau akademikų, anksčiau rėmusių konservatorius, pradėjo palaikyti valstiečius. Žinoma, dalis jų vėl permąstys savo simpatijas dėl valstiečių nesugebėjimo gerai pasirūpinti individualiais tyrėjais karantino metu bei pernelyg neiniciatyvios mokslo politikos. Mokslo ir kultūros bendruomenės taipogi neatleis valstiečiams ne tik moralizuojančio tono, bandymo aiškinti kas yra mokslas ir kultūra, bet ir dėl to, kad valstiečiai nekreipia dėmesio į tai, kaip netolygiai yra skirstomos lėšos per LMT ir Kultūros tarybą.
Bandymas palaikyti balansą tarp darbdavių ir dirbančiųjų bei dažnai stojimas į darbininkų pusę gali pritraukti valstiečiams balsų iš kairiųjų bei profsąjungų pusės, o dosnios vienkartinės pašalpos pensininkams ir vaikus auginančioms šeimoms (jeigu valstiečiai nepasiduos opozicijos kritikai ir neatsitrauks) tikrai padės jiems stabilizuoti elektoratą. Tačiau didelį pasitikėjimą valdžia suteikė jau karantino pradžioje pažadėtos didžiulės lėšos krizei suvaldyti, ir jeigu tos lėšos bus nepakankamos, skirstomos nelogiškai (kaip buvo su kultūra) ar nepasieks adresato, nepasitenkinimas bus didžiulis ir gali cunamiu blokšti valdžios partiją žemyn.
Labai netikėtai vis daugiau akademikų, anksčiau rėmusių konservatorius, pradėjo palaikyti valstiečius.
Per likusius kelis mėnesius iki rinkimų valstiečiai dar turi galimybę susimauti, jeigu pamirš, kad pati valdžia įvedė karantiną ir, kad jeigu verslas patiria gilią krizę, tai yra ne dėl to, kad, kaip sakė premjeras S.Skvernelis, kad „galbūt ir su tais verslais ne viskas tvarkoje buvo“ ir sudarinės sąrašus, kas turi teisę gauti valstybės paramą, o kas – ne. Jei taip bus, rinkėjai irgi nuspręs, kad matyt su tokia valdžia, kuri vertina tik tam tikrą piliečių dalį, irgi „ne viskas tvarkoj buvo“.
TS-LKD konservatoriai
Konservatoriai, kaip įprasta, puikiai tvarkėsi opozicijos vaidmenyje visą kadenciją ir reitingai buvo jau pasiekę jų „stiklines lubas“. Tačiau pandemija buvo naujas netikėtas iššūkis profesionaliems opozicionieriams.
Nuo pat karantino pradžios konservatoriai panaudojo savo patirtį ir planingai organizavo valdžios puolimą visomis kryptimis: medijos, socialiniai tinklai, visuomeninės grupės, tendencingi ekspertai. Tačiau netikėtai visuomenė sureagavo priešiškai: kritika nuo pat karantino pradžios, kai žmonės ir valdžia bandė susigaudyti nepatirtoje „tarp gyvybės ir mirties“ būsenoje jai pasirodė destruktyvi. Ypač, kai skleidžiama informacija vėliau buvo nepatvirtinta arba, kai paraleliai valdžios pastangoms užsakyti trūkstamų priemonių, buvo renkamos aukos iš visuomenės, sudarant įspūdį, kad valdžia neskiria lėšų ar nedaro pastangų. Tai atrodė kaip beviltiškas blaškymasis.
Kita konservatorių klaida buvo karantino pradžioje, vos paskelbus, kad jų sąrašą rinkimuose ves Ingrida Šimonytė, leisti ją nuolatos į eterį kritikuoti valdžios veiksmus. Pirmiausia tai iš karto parodė, kad į situaciją konservatoriai žiūri kaip į rinkiminę kampaniją, nes šiaip kalbėti turėtų partijos pirmininkas, Seimo frakcijos seniūnas.
Atrodo, kad buvo laiku susivokta, tačiau vėliau I.Šimonytė vėl sugrįžo į eterį kartu su A.Kubiliumi kritikuoti ekonomikos gelbėjimo plano ir ypač vienkartinių išmokų pensininkams. Tai priminė visai visuomenei (jei kas buvo pamiršę), kas ir kaip tvarkėsi praeitos finansinės krizės metu. Kas apkarpė visą socialinės valstybinės paramos sistemą ir sukomercino aukštąjį mokslą. Girdint I.Šimonytę ir A.Kubilių kalbant apie tai kaip negalima laisvai „dalinti“ pinigų, ištinka tamsus de javu.
Kritika nuo pat karantino pradžios, kai žmonės ir valdžia bandė susigaudyti nepatirtoje „tarp gyvybės ir mirties“ būsenoje, jai pasirodė destruktyvi.
Turbūt galutinė krizė konservatorių kampaniją pastaruoju metu ištiko, kai jų avataras Andrius Tapinas išliejo savo rasistinį džiugesį dėl romų taboro sunaikinimo. Nuo to neskanu pasidarė Gabrieliaus Landsbergio taip kruopščiai pritraukinėtai progresyvesnei, liberalesnei konservatorių rėmėjų daliai. Apskritai, įdomu, kaip G.Landsbergio lyderystė atsilieps rinkimų rezultatams. Viena vertus, jis prigesino savo aroganciją, jo pasisakymai tapo labiau subalansuoti. G.Landsbergis pats būdamas labiau liberalus aktyviai pervilioja politinės korupcijos skandalo išblaškytus liberalų rinkėjus, tuo pačiu supriešindamas tradicines konservatoriškas vertybes palaikančius.
Siekis patraukti pasiturinčios vidutinės klasės progresyvesnius rinkėjus (pavyzdžiui, palaikančius LGBTQ) gali sunervinti tradicinį konservatorių elektoratą. Pastarasis aišku nelabai turi kur eiti. Nedidelė jų dalis praeitą kartą balsavo už valstiečius. Šįkart jie gal balsuos už naujas „krikščioniškas“ partijas (V.Radžvilo ar R.Dagio), kurių tai vis tiek neišgelbės.
Liberalai
Liberalų partijų atskirai nelabai verta aptarinėti, nes jos konkuruoja tarpusavyje ir yra panašios. Dar jos varžosi dėl progresyvios darbotvarkės su konservatoriais ir socdemais. Liberalų sąjūdis turi savo ištikimą elektoratą, bet bus įdomu pamatyti, kiek jis atsigavo po korupcijos skandalo. Lyderės V.Čmilytės-Nielsen santūri subalansuota lyderystė gali padėti išlaikyti partiją Seime. Apskritai, reikia pasakyti, kad V.Čmilytės-Nielsen išrinkimas partijos pirmininke yra sėkmingiausias partijų pirmininko išrinkimas pastaraisiais Lietuvos dešimtmečiais. Jai pavyko partiją išlaikyti ir suburti neįmanomomis sąlygomis.
A.Armonaitės-R.Šimašiaus partija įgauna pagreitį vien aktyvaus ir atviro kalbėjimo LGBTQ klausimais. Tačiau neturint įdomesnės pozicijos kitais politikos klausimais, to nepakaks. Sakyčiau, R.Šimašiaus, kaip Vilniaus mero pozityvi ir solidari pozicija karantino metu partijai atnešė daugiau palankių balsų, negu A.Armonaitės siūlymai kaip gelbėti ekonomiką. Beje, Laisvės partijos siūlymai pandemijos krizės suvaldymui yra racionalūs ir ne tokie neoliberalūs, kaip būtų galima tikėtis. Įdomu, kaip tai atsispindės jų rinkiminėje programoje, juk tie siūlymai nelabai skiriasi nuo kitų partijų siūlymų, reikės grįžti prie savo neoliberalių vertybių.
Socialdemokratai
Žinoma, kairiesiems tai yra pati svarbiausia Lietuvoje partija ir dėl to į ją žiūrima reikliausiai. Bendra nuomonė, kad šiuose rinkimuose Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) yra ta partija, kurios reitingai tiesiog negali neaugti.
Pagal visus abėcėlinius politologijos principus – švytuoklė, socdemai jau „atsėdėjo“ už Darbo kodeksą, atsinaujinimas lyderystėje ir vertybių išsigryninimas – turėtų sugrąžinti kairįjį rinkėją bei pritraukti kairiuosius liberalus, ieškančius progresyvios žmogaus teisių politiką atstovaujančius. Bet kuriuo atveju, socdemai bus ta jėga, kuri dalyvaus naujoje valdančioje koalicijoje.
Karantino politiką socdemai pradėjo labai liūdnai (bandymas apeliuoti į bendruomeniškumą ir ėjimas į gatves dalinti kaukių, kai dedamos visos pastangos įtikinti žmones likti namie, tikrai suglumino socialdemokratų rėmėjus). Tačiau po to socialdemokratai pakilo padarę svarbų žingsnį – išėjo iš opozicinės koalicijos su konservatoriais ir liberalais. Žinoma, geriausiai būtų buvę, jeigu į tokią koaliciją jie iš viso nebūtų ėję, nes joje socdemai ne išsakė kritiką valstiečiams iš savo kairiosios pozicijos, o rėmė dešiniąją neoliberalią retoriką ir nepalaikė jokių, net pozityvių ir konstruktyvių valstiečių sprendimų. Prisiminkime, kuo baigėsi socdemų koalicija su liberalais Vilniuje.
Vis dėlto, nors ir vėlyvas, pasitraukimas iš dešiniosios opozicijos pastatė socdemus atgal ant stabilesnio pagrindo ir tai iš karto parodė rezultatus: siūlymai kaip tvarkytis su karantinu, spręsti švietimo karantino metu problemas bei kitos idėjos vis dažniau ėmė pasiekti rinkėją. Pasitraukimas tap pat siunčia žinią, kad socdemai nebus linkę sudaryti valdančią koaliciją su konservatoriais.
Karantino politiką socdemai pradėjo labai liūdnai.
Karantinas suteikė socdemams puikias galimybes kalbėti iš savo ideologinės pozicijos, juk situacija visam pasaulyje parodė, kad neoliberalios priemonės neveikia, o visos šalys, net ne kairiųjų valdomos, ėmėsi keynsistinės ekonomikos skatinimo politikos. O tokie pavyzdžiai kaip skandalas privačiame Klaipėdos hospise yra tiesiog vadovėliniai, leidžiantys kuo paprasčiausiai sugrąžinti diskusiją apie viešųjų/privačių paslaugų santykį sveikatos ir švietimo sektoriuose. Deja, tai nebuvo išnaudota. Žinoma, tai dar bus galima padaryti per likusią rinkiminę kampaniją.
Dabar aktyviausias socdemų veiksmas – grąžinti planines medicinos paslaugas ir kritika finansinės pagalbos plano neefektyvumui. Kritikuoti tikrai yra ką, ir puiku, kad socdemai ragina ypač pasirūpinti smulkiuoju ir vidutiniu verslu. Tačiau pasigendu progresyvesnio kalbėjimo apie tai, kaip galima šią krizės situaciją panaudoti naujų ekonomikos formų kūrimui. Pavyzdžiui, kodėl nieko nėra kalbama apie minimalaus pajamų užtikrinimą, juolab, kad jau yra puikių tyrimų, atliktų Europos institutuose, rodančių, kad tai nebėra laikoma kairiųjų utopine svajone. Taip pat, trūksta socdemų reakcijų kitais progresyvios darbotvarkės klausimais, pavyzdžiui, romų taboro išardymo, rasistinių policijos išpuolių JAV arba smurto artimoje aplinkoje, kur nužudytas iškviestas policininkas.
Ir, žinoma, ryškiausias rinkiminės kampanijos šuolis – partinio sąrašo visuotinis reitingavimas. Karantino metu tai tikrai geras viešųjų ryšių ėjimas, siekiant atkreipti dėmesį į save. Tačiau, kaip ir visais viešosios partinės demokratijos atvejais, labiausiai pasimato vidinės partijos įtampos ir konkurencinės bendražygių kovos. Taip sakant, visi peiliai buvo ištraukti iš už nugarų. Bet man ne peiliai įdomiausi. Pradžiugino žinia, kad į sąrašą sutiko ateiti toks žmogus kaip prof. Romas Lazutka. Galime padėkoti, kad partijos lyderiai atves ekonominius-socialinius procesus išmanantį žmogų į Seimą.
Tačiau tam jam reikės komandos. Sąraše nelabai liko kairiųjų progresyvių aktyvistų, kurie, nepaisant buvusios mažiau palankios vadovybės, vis dėlto dalyvavo rinkimuose 2012 ar 2016 metais. Vietoj jų atsirado daug naujų save „kairiaisiais“ pasivadinusių, tačiau, kol kas dar jokių praktinių to įrodymų nepateikusių žmonių, kurių vardai kairiesiems intelektualams ar aktyvistams ir visuomenei nelabai ką sako. Pažvelgus į Vilniaus vienmandačių sąrašą atrodo, kad šie rinkimai yra traktuojami kaip repeticija prieš 2024 metų rinkimus.
Rizikingai sudaryto socdemų sąrašo koziriai žinoma bus pirmame trejetuke išstatyti laimėjęs lyderio poziciją Gintautas Paluckas ir į pirmininkus pretendavęs Mindaugas Sinkevičius. Tai turėtų pateisinti „nepažįstamo jaunimo“ įtraukimą. Tikėkimės tai pasiteisins ir Seimas pasipildys jauna progresyvia, atsakomybės nevengianti komanda.
Jolanta Bielskienė yra politikos mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto docentė.
