Tačiau nors ir kaip sunku atsitraukti nuo žaidimo su ta nedidele medžiagos skiautele (pripažinkime, erdvė fantazijai čia plati), mane rašyti paskatino klausimas – kuri gi partija imsis pagaliau gundyti neapsisprendusį rinkėją. O tokių šiuo metu yra itin daug, ypač nubyrėjusių nuo liberalų po korupcijos skandalo.
Bet politikai tyli. Teisingiau netyli, o tyliai fotografuojasi trečiarūšiuose kaimo renginiuose ir kelia savo atributines nuotraukas į facebooką. Nuo to rinkėjui nei šilta, nei šalta.
Vietoj to, kad imtųsi pervilioti rinkėjus nuo liberalų siūlydami alternatyvias politines idėjas, dauguma politikų tiesiog ėmėsi gąsdinti, kad politinės korupcijos atskleidimas destabilizuos politinę sistemą. Bet tokie glaudūs politinių partijų ryšiai su stambiu kapitalu parodo, kad ta politinė sistema yra iškreipta, taigi – jau nestabili.
Partinė sistema yra svarbi atstovaujamojoje demokratijoje, nes ji užtikrina idėjų pasiskirstymą kairės-dešinės skalėje, yra labiau prognozuojama, saugo nuo populizmo. Bet tokia partinė sistema, kokia ji yra šiuo metu (partijų elito klubas) pati yra grėsmė demokratijai.
Nuolatinis šaipymasis iš pilietinių iniciatyvų privedė prie to, kad turime pasyvias nevyriausybines organizacijas bei profesines sąjungas.
Demokratiją palaiko piliečių aktyvumas tiek rinkimų metu, tiek ir formuojant politinių idėjų lauką, iškeliant sopulingas problemas, palaikant politikų ryšį su visuomene. Politikų ir partijų tylėjimas reiškia nenorą įsitraukti į dialogą su rinkėjais. Tai arogantiška pozicija, kuri demonstruoja politikų apsisprendimą geriau palaikyti savo elito klubo narius, negu rizikuoti siūlant nepopulistines temas. Kai kurie politikai netgi bando atgrasyti piliečius nuo iniciatyvų rengti akcijas, referendumus, nes tai mat tik bereikalingai kaitina aistras.
Kuo daugiau piliečių politinių iniciatyvų – tuo geriau. Tegu jos būna kvailos, nepamatuotos. Bet brandžios demokratijos požymis ir yra tas, kad piliečiai ir politikai gali vertinti tas iniciatyvas, kritikuoti jas ar girti, atskirti pelus nuo grūdų.
Nuolatinis šaipymasis iš pilietinių iniciatyvų privedė prie to, kad turime pasyvias nevyriausybines organizacijas bei profesines sąjungas, kurios visą savo energiją sutelkia į finansų paieškas organizacijos išgyvenimui, o pilietinio aktyvizmo lauką užima individualistinės kalafiorinės iniciatyvos, kurios, nepagrįstos jokiu solidarumu bei politinės programos siūlymu tuo ir lieka – pavienėmis nieko nekeičiančiomis akcijomis.
Piliečių politinės iniciatyvos yra labai svarbios dalyvaujamos demokratijos užtikrinimui, nes yra tarytum demokratijos mokyklos, kur yra generuojamos demokratinės vertybės, stiprinama socialinė integracija ir kuriamas socialinis kapitalas; veikia kaip įstatymų kūrimo partneriai; užtikrina reprezentatyvumą; atlieka galios kompensacinę funkciją (pvz., priešpastato visuomenės interesus prieš galingų korporacijų spaudimą) bei suteikia balsą tiems, kas patys negali atstovauti savo interesų.
Kadangi piliečiai atsitraukę nuo politinio dalyvavimo, korupcijos skandalas dar labiau juos nuvilia, skatina ne aktyvumą, bet dar didesnį pasyvumą, nes jie neturi galimybės susitikti su politikais, įtakoti jų realius darbus. Kaip tik tokiame kontekste toliaregiai politikai turėtų ateiti pas piliečius ir sakyti mes esame čia, su jumis, kartu išraukime korupcijos šaknį, o nesistengti juos nutildyti, kad „nedestabilizuotų“ jų – politikų – susikurtos politinės sistemos.
Vietoj to esame kviečiami apsipirkti tuštybės mugėje. Ant prekystalio padėta „Didžioji ambicija“, „Planas Lietuvai“ ir ekskomisarų komanda draudžianti taurę vyno.
Pats darbingiausias, aktyviausias kūrybingiausias visuomenės sluoksnis – trisdešimtmečių – keturiasdešimtmečių miestiečių karta – yra neatstovaujama nė vienos partijos. Kalbos, kad laimės partija patraukusi miestiečių balsus niekaip nevirsta praktika. Kas rūpi šiai kartai? Finansinis stabilumas, kūrybinė raiška bei socialiai teisinga ir atsakinga visuomenė. Tačiau, tarytum susitarę elgtis visiškai atvirkščiai, visų partijų atstovai Seime pavasario sesijoje demonstruoja ypatingą regresą ir emancipacijos visose srityse stabdymą.
Vietoj to, kad imtųsi visaip vilioti ir gundyti šiuos rinkėjus, politikai matyt laukia, kada patys rinkėjai nusivilks kelnaites ir pasiprašys suviliojami.
Jolanta Bielskienė yra politologė, kairioji aktyvistė
