Šiose batalijose kažkaip išslysta turinys. Kalbame apie viską, išskyrus turinį (esamą, kuriamą ir būsimą) pačia plačiąja prasme. Su turiniu plačiąja prasme susijęs kalbėjimas apie tikslus siaurąja prasme. Skamba paradoksaliai, reikėtų pamėginti paaiškinti.
Regisi, mūsų mažoje valstybėje nesusipratimai prasidėjo tada, kai iš valdžios regėjimo lauko kažkaip ėmė ir išslydo esminis tikrovės (žmogaus gyvenimo, visuomenės gerovės, bendrojo gėrio) kūrimo elementas – turinys. Ką turiu omenyje? Valdžios strategijos, tvarkos, politikos, planai ir ataskaitos vis labiau abstraktėjo, vienodėjo, niveliavosi, biurokratizavosi. Esu skaičiusi ne vieną dokumentą, kuriame aprašomą objektą pakeitus kitu – daugiau nieko tekste nereikia keisti. Direktyvų ir tvarkų formos sudėtingėjo, o į klausimą, apie ką ši strategija ar vertinimo tvarka – būdavo (yra) atsakoma stereotipais ir imperatyvais (padidinsime, optimizuosime, efektyvinsime ir t. t.). Reiškinys, kurį kalbininkai vadina lingvistiniu plyšiu – kai apie procesus, reiškinius, santykius – kalbama ne tai, kas iš tikrųjų manoma, ko reikia ir ką diktuoja labai sparčiai besikeičiančio gyvenimo logika, o siekiant nuspėti lūkesčius to ar tos, kuris ar kuri turi vienokią ar kitokią galią, teikia naudą, eliminuoja grėsmę ir pan., sparčiai plito ir tebeplinta viešojo administravimo aplinkoje. Beje, ne tik joje, bet ir kitose viešose srityse: moksleivis stengiasi kalbėti taip, kad atitiktų mokytojo lūkesčius, žurnalistas – redaktoriaus, o realus pasaulis sau plėtojasi kosminiu greičiu, keisdamas žmonių mąstymą, veiklos ir sąveikos formas, kurios skleidžiasi privačioje socialinėje ir verslo erdvėje bei, žinoma, meninėje kūryboje, ir – ačiū Dievui – moksle, prigimtiniame aukščiausiame (greta meno) tautos ir valstybės saviraiškos lauke.
Menas ir mokslas – valstybės tapatumo pavidalas. Taip suprantamo mokslo šioje valdžios inicijuotoje diskusijoje dėl institutų jungimo nėra, nes neanalizuojamas atskirai paimto lituanistinio instituto kuriamas turinys: naujos žinios apie lietuvių kalbą, kultūrą, istoriją, tautosaką, literatūrą, socialinė plėtra, ištekliai ir jų infrastruktūros. Nėra ko stebėtis, kodėl darbo grupė nekelia klausimų apie tai, kodėl vyksta būtent tokie lietuvių kalbos, tautosakos, istorijos, literatūros, kultūros tyrimai, o kokių trūksta, dėl kokių priežasčių? Kai turinys iš reformos išslydęs, be reikalo visuomenei kelia nuostabą ir tai, kad reformą projektuoja verslininkų, politikų darbo grupė.
Iš valdžios pusės turime kitą mūsiškių, kalbininkų, pastebėtą reiškinį, kurį vadiname lingvistiniu tikrovės užkalbėjimu. Kalbos priemonėmis galima tikrovę konstruoti / kurti per terminus (suprastus ir visuomenės priimtus), į kalbą įauginant sąvokas, o per jas į gyvenimą atvedant reiškinius. Filosofams nepavyko nuneigti pasaulėkūros ir kalbos ryšio, kažkada Platono pastebėto, o garsaus vokiečių kalbininko V.Humboldto iškelto. Jei nutinka, kad tikrovės logika neatitinka lūkesčių ar kaip kitaip jai priešinasi, tikrovę, realų gyvenimą, bandoma užkalbėti, naudojant naujuosius burtažodžius, kaip ir nutiko institutų optimizavimo reformos architektams.
„Sudėtingėjantys globalūs iššūkiai, stiprinti, efektyviau panaudoti, tobulinti, tarptautiškumas, kokybė“ – tai reformatorių postmodernioji magija. Tokie fake terms tinka bet kuriai sričiai. Pagal fake terms logiką neprikibsi, nes visi nori būti stipresni, kurti kuo aukštesnę kokybę ir puikiai supranta, kad globalizacija yra sudėtingas, bet neišvengiamas veikimo laukas.
O ko konkrečiai reikėtų lietuvių literatūros tyrimams? Ko visuomenei reikėtų iš lietuvių literatūros tyrimų? Kurie lietuvių literatūros išskirtinumai labiausiai atkreiptų kitų šalių tyrėjų dėmesį? Ir ką reikia padaryti, kad būtų sukurta / išlaikyta terpė būsimam genialiam literatūrologui, kurio įžvalgos sukurs naują mokyklą, pakeis mąstymą, parodys nežinomą daugiapakopės praeities ar dabarties briauną, pakeisiančią literatūros istorijos ar teorijos ateitį? Tai strateginiai klausimai plačiąja prasme, konkretūs atsakymai į juos, t. y. siejant su apibrėžtais (siaurąja prasme) tikslais dėl literatūros mokslo specifikos, tradicijų, sociokultūrinės aplinkos, potencialo, studijų perspektyvų, yra unikalūs ir visiškai netiks kalbininkams.
Kalbininkų atsakymai bus kitokie ir taip pat unikalūs. Pavyzdžiui, XXI amžiuje kalbininkams iškilo uždavinių, kurie susiję su lietuvių kalbos perspektyvomis, panašiai jau buvo nutikę 1918 metais, kai atkuriamoje Lietuvos valstybėje reikėjo lituanizuoti tikrovę. Teisinį uždavinį 1922 metais valstybės atkūrėjai išsprendė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsniu, plg.: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ Tuo metu reikėjo sukurti bendrinę kalbą, sulietuvinti švietimo sistemą. Kad kalbinis pasaulis taptų lietuviškas, buvo pradėti kurti lietuviški atitikmenys svetimiems žodžiams (dabar niekam į galvą neateitų, kad ąsotį vietoj uzbono tuo metu sukūrė Jonas Jablonskis. Filosofas Stasys Šalkauskis suformavo lietuviškos terminijos kūrimo teorinius pagrindus.
XXI amžiuje mes keliamės į pusiau virtualų pasaulį. Esminis klausimas, ar ten kartu keliasi gyventi ir lietuvių kalba? Politinis, vertybinis, socialinis, kultūrinis uždavinys – įlietuvinti virtualiąją aplinką, sukurti erdvę lietuvių kalbai daugiakalbėje skaitmeninėje aplinkoje. Čia kalbama ne apie feisbuko lietuviškas paskyras, o apie lietuvišką dirbtinį intelektą, lietuviškų didžiųjų duomenų semantinį valdymą, lietuviškas socialines inovacijas, raštingumo mokymą kompiuterių eroje, kalbos vizualizacijos technologijas ir daugybę kitų dalykų, kurie yra paremti skaitmenine kalba. Jei nelituanizuosime virtualaus pasaulio, tą už mus padarys googlas, kuris pateiks mums lietuviškus sakinius, bet anglišką mąstymą. Išlikimą virtualioje daugiakalbėje erdvėje Lietuvos valdžia turėtų laikyti strateginiu tikslu, kurį spręstų kalbininkai, informatikai, žinių valdymo specialistai, kooperuodamiesi su kitų šalių specialistais, dirbančiais šioje srityje, nes uždavinys ambicingas, susijęs su inovacijų kūrimu ir tarptautiniu bendradarbiavimu. Ir šis uždavinys nepalengvėja būnant / nebūnant bendrame humanitarinių mokslų centre.
Jei norima pasiekti realių tikslų, turėtų veikti algoritmas turinys – strategija, o ne atvirkščiai, kaip siūlo optimizacijos architektai. Institutų junginiai, siekdami sinergijos, nebūtinai ją pasieks pagal požymį humanitaras. Lietuvių kalbos instituto atveju sociologai, komunikacijos specialistai, edukologai ir informatikai yra dažniau būtini tyrimų partneriai nei literatūrologai ir menotyrininkai.
Įstrigę lingvistiniame plyšyje, žongliruojame fake terms. Net ir (o tiksliau – ypač) postmodernioje visuomenėje akademines perspektyvas, mokslinės kūrybos kryptis, išskirtinumą, žinomumą ir matomumą, o per šiuos reiškinius – efektyvumą, jėgą, poveikį procesams ir bendrąjį gėrį kuria gerai suvoktas, organizuotas, inovatyvus turinys, kuris humanitariniuose institutuose yra unikalus, nes unikali yra Lietuvos kultūra, istorija, literatūra, etnologija, kalba. Kyla pavojus, kad reformatorių tik forma paremta reformos ideologija ir metodologija gali užgesinti mokslinės kūrybos gyvybę ir pakeisti ją fragmentuotais ir akademinės komforto zonos formuojamais „madingais“ stereotipais.
Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė yra Lietuvių kalbos instituto direktorė.
