Sunkiausia apsispręsti dėl trečiosios „kišenės“
Kalbantis su mokytojais, svarbu buvo išaiškinti, kas turi būti sudėta, slengu kalbant, į pirmą, antrą ir trečią „kišenes“. Pirmųjų dviejų „kišenių“ (pamokos, kontaktinės valandos ir to, kas jomis susieta) detalizavimas mokytojams klausimų kėlė mažiausiai. Mes turime vienintelį fiziką, vienintelį chemiką, vienintelį biologą. Kad mokytojas bus nuskriaustas ir jam liks mažai pamokų – apie tai pas mus gimnazijoje nėra net kalbos. Kai kurių dalykų mokytojus turėjau netgi įkalbinėti, kad imtų maksimumą. Nes jeigu lieka, tarkime, viena–dvi informacinių technologijų pamokos, natūralu, kad tokiam krūviui susirasti žmogų būtų daug sunkiau. Dėl antros „kišenės“ taip pat apsitarėme, kiek procentų krūvio nuo kontaktinių valandų gali gauti skirtingų dalykų mokytojai. Pvz., vienuoliktokus ir dvyliktokus mokantiems lituanistams, germanistams (vokiečių kalba mūsų gimnazijoje mokoma kaip gimtoji ir pamokų skaičius yra tas pats) būtų skirta maksimali dalis – 50 proc., anglų kalbos mokytojams – 45 proc. ir t.t. Viską aptarėme, žmonėms staigmenų neturėtų būti.
Sunkiausia buvo su vadinamąja trečiąja „kišene“ – veikla mokyklos bendruomenei. Kai kalbėjomės, mokytojai turėjo realiai pagalvoti, už ką prisiima įsipareigojimus, kas sudarytų tą krūvį, už kokius konkrečius darbus jam turi būti atlyginta. Mokytojai nemažai dirbo ir metodinėse grupėse, visi išėjo atostogauti palikę man savo siūlymus – kaip jie įsivaizduoja, iš ko turi būti suformuota krūvio dalis trečiai „kišenei“. Su tuo darbiniu juodraščiu visą vasarą darbavausi ir mokytojams elektroniniu paštu iš anksto išsiunčiau projektą-paruoštuką, dabar liko su kiekvienu tik sukirsti rankomis.
Koeficientas negali būti mažinamas
Mes sėdime tarsi mažoje dėžutėje – įrėmina ir etatų skaičius, skirtas mokyklai, įrėmina ir biudžetas, skirtas mokyklai. Ir tai, kiek mokyklai skirta valandų ugdymo programai įgyvendinti. Ir visa tai nepriklauso nuo mūsų. Mes turime suprasti – kuo daugiau tarsimės su mokytojais, tuo viskas eisis sklandžiau ir skaidriau.
Ar realu, kad įvedus etatinį kai kuriems mokytojams sumažėtų atlyginimas? Kai „matavomės“ etatinį modelį – jį taikėme prie dabar jau pasibaigusių mokslo metų, taigi skaičiavome ne pagal ateinančių mokslo metų situaciją, o pagal projekte pateiktų pastoviosios dalies koeficientų vadinamųjų „žirklių“ vidurkį. Priėmus Įstatymą, koeficientai šiek tiek skiriasi nuo buvusių projekte – padidinus „žirklių“ minimalią apačią, vidurkis truputį padidėjo. Dėl to ankstesni skaičiavimai dabar gali būti su paklaida. Be to, Lietuvos mokyklos labai nevienodos, vienur atlyginimai buvo skaičiuojami pagal „žirklių“ vidurkį, kitur – pagal maksimumą. Reikia daryti prielaidą, kad atlyginimas gali sumažėti tik kai kuriems mokytojams, jeigu dėl objektyvių priežasčių nuo rugsėjo sumažėja klasių komplektų skaičius ir kartu pamokų skaičius, ar natūraliai dėl kokių nors priežasčių mažėja bendras krūvis. Tačiau Darbo apmokėjimo įstatymas labai aiškiai nustato – iki Įstatymo įsigaliojimo mokytojams ir kitiems pedagoginiams darbuotojams nustatytą pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą (jei jis buvo didesnis už dabar nurodytą koeficientų „žirklių“ maksimumą) privaloma nustatyti tol, kol darbuotojas eina tas pačias pareigas arba įstatymais bus numatyta kitaip.
Etatas išgrynina, kiek ir už ką
Važinėdama po mokyklas kaip etatinio modelio konsultantė, pastebėjau, kad išsigrynina mokyklų kolektyvai. Nusiminusių visada yra ir bus. Kai kuriems suku susitaikyti su tuo, kad vienas darbuotojas nelygu vienam etatui... Kai kuriems mokytojams sunku suprasti, kodėl mokykloje iš viso esant, sakykim, 36 savaitinėms to paties dalyko pamokoms ir dirbant 4 to dalyko mokytojams, nei vienas iš tų keturių mokytojų nesurenka etato... Gal tikrai tokiu atveju direktorius turi būti „blogas“ ir pasiūlyti dviem mokytojams paieškoti darbo kitur, kad kiti du turėtų kiek įmanoma didesnę etato dalį. Taip, gali būti vidinio susipriešinimo apraiškų dėl to, kad nė vienas žmogus nesutiks, kad jis dirba mažiau negu kitas... Bet kai, tarkime, kūno kultūros mokytojas ima įrodinėti, kad už pasiruošimą pamokoms jis vertas lygiai tiek, kiek ir lietuvių kalbos mokytojas, dėstantis abiturientams, norisi pasakyti: žmonės, įjunkite sąžinės balsą. Lygiavos nebus. Ar kūno kultūros mokytojas pasiruošimui pamokoms sugaišta tiek pat laiko, kiek ir lituanistas? Ar jis taiso sąsiuvinius?
Didžiausias etatinio darbo užmokesčio sistemos pliusas yra tai, kad modelis išgrynins, kiek kas mokykloje dirba ir kiek už tą darbą gauna atlyginimo, todėl iš principo tai teisingesnis variantas negu dabar esanti sistema.
Taigi modelis priimtas, nebediskutuotina, kiek tai gerai ar blogai, nereikia susipriešinimo, turime įkvėpti oro, padaryti viską iki galo, kas nuo mūsų priklauso, ir sąžiningai. Mūsų, vadovų, tikslas, nežiūrint į tai, kad laikas nebuvo (o kai kuriems ir nėra...) mūsų sąjungininkas – iki rugsėjo 1 dienos mokyklose pasirengti modelį įgyvendinti. Sudėtinga, bet tikiu, kad įmanoma. Per metus turėtų išsigryninti problemos ir gimti nauji racionalūs sprendimai.
Jolita Andrijauskienė yra Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorė.
