Ne veltui mūsų vaikai, kaip skelbia apklausos, vieni nelaimingiausių Europoje. O kodėl šeimos išsiskiria? Gal jos nieko nežinojo apie kontracepciją ar lytiškai plintančias ligas?!
Dirbu mokyklos sveikatos kabinete, todėl skirtingai nei daugelis lytinio švietimo šalininkų turiu tiesioginę galimybę (o ne tik naudojant apklausų duomenis) kalbėtis su vaikais. Manot, kad jie prašo papasakoti apie kontraceptikus? Jiems aktualios lytiniu keliu plintančios ligos?
Visai ne – jiems įdomu, kokie vyro ir moters skirtumai, kaip sukurti lygiaverčius santykius ir išlikti savimi, kaip spręsti konfliktus, t. y. jie klausia viso to, ką bandoma įtvirtinti Šveitimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje. Visai neseniai atėjo pas mane aštuntokės ir paprašė: „Jūs pasakykit mūsų draugėms, kad nereikia anksti pradėti lytinio gyvenimo...“
Vaikams įdomu, kokie vyro ir moters skirtumai, kaip sukurti lygiaverčius santykius ir išlikti savimi, kaip spręsti konfliktus.
Kodėl vaikus mokome matematikos, rašto, tačiau nesuvokiame, kaip svarbu parengti jauną žmogų šeimai. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie imasi atsakomybės, kad mokyklose būtų vykdoma rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa.
Gal jauni žmonės ims atsakingiau žiūrėti į lytinius santykius – supras, kad jų pagrindinis tikslas yra darnių santykių kūrimas, o ne destrukcija, savigriova. Gal supras, kad lytiniai santykiai yra skirti ne vien patirti malonumą pasinaudojant kitu (turint visą kontraceptinių priemonių arsenalą), bet ir vaikams gimdyti (mat stebint gimstamumo rodiklius kartais tampa panašu, jog lietuviai tai jau spėjo pamiršti).
Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, anksti pradėję lytinį gyvenimą, ypač dažnai serga depresija, dažniau ir žudosi. Kontraceptinėmis priemonėmis galime sumažinti neplanuotų nėštumų (nors ir čia statistika negailestinga – ji byloja, kad tarp šalių, kurios įgyvendina lytinio švietimo programas ir paaugliai aktyviai naudoja kontraceptikus, nėštumų skaičius ne mažesnis, tik nepilnametės dažniau jį baigia abortu).
Bet argi prezervatyvą užmausi ant žmogaus sielos? Negi psichinė žmogaus sveikata nesvarbi? Negi žmogus tik grynai biologinė, bedvasė, besielė būtybė? Gal nuo gyvūno skiriamės tik tuo, kad galime išmokti lytinių santykių metu užsimauti prezervatyvą, o gyvūno to neišmokysi? Išmokykim šito vaikus ir tuomet iš pačių nelaimingiausių jie taps pačiais laimingiausiais?! O kur tuomet vadinamasis holistinis požiūris į žmogų, kurį skelbia visi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentai?
Teigiama, kad lytinis susilaikymas yra visiška nesąmonė, kad neva tai propaguoja tik Bažnyčia, tačiau kaip tuomet pavadinti PSO parengtą lytiniu keliu plintančių ligų ABC algoritmą, kur A – susilaikymas (abstinence), B – ištikimybė (faithfulness) ir tik paskutinėje vietoje C – prezervatyvas (condom).
Tai kodėl gi mes norime pradėti mokyti vaikus ne nuo to (abėcėlės) galo? Ar neturėtume paaiškinti vaikams, kad tikrasis saugumas ateina tik tuomet, kai atsiranda tikras ryšys tarp vienas kitu pasitikinčių brandžių žmonių, kuriems intymus gyvenimas – ne vien jų meilės išraiška, bet ir atsakomybė už kito sveikatą ir už naują gyvybę.
Dar niekada žmogaus lytiškumas nebuvo taip nuvertintas. Vaikams tikrai reikia tvirtos kapitono rankos, kad audringu meilės okeanu jie galėtų laimingai įplaukti į saugų šeimos uostą.
Būkime sąžiningi – po sovietinio požiūrio „sekso nėra“, mes metėmės į kitą kraštutinumą – seksas turi būti visur ir visada, aplinka seksuali, net ir daiktai ar patiekalai tapo seksualūs. O pats būsi vertingas tik tuomet, jei turėsi bent vieną meilužį ar meilužę.
Kaip tokiame seksualumo okeane jaučiasi mūsų vaikai? Jau pradinukų lūpose atsiranda žodžiai analinis, oralinis, gondonas – tad netiesa, kad jie lytiškai nešviečiami ir apie prezervatyvus nieko nežino. Pornografijos puslapiai lengvai prieinami vaikams, tereikia patvirtinti, kad tau jau 18.
Taigi vaikams pateikiamas labai iškreiptas pasaulio vaizdas, į kurį pasinėrę jie tikrai netaps laimingi. Dar niekada žmogaus lytiškumas nebuvo taip nuvertintas. Vaikams tikrai reikia tvirtos kapitono rankos, kad audringu meilės okeanu jie galėtų laimingai įplaukti į saugų šeimos uostą.
Vienas iš vedlių ir galėtų būti ŠMM rengiama lytiškumą ugdanti programa. Vis apgailestaujama, kad joje nekalbama apie homoseksualus, tačiau šioje programoje labai daug kalbama apie besąlygišką pagarbą žmogui kaip asmeniui. O jei vaikai įsisavins šitai, tuomet nei vienas asmuo tikrai nesijaus atstumtuoju, bet galės gyventi orų, visavertį gyvenimą.
Jolita Pukelienė yra septynių vaikų mama, gydytoja
