Tarptautinių žodžių žodyne reprodukcija paaiškinama kaip atgaminimas, at(si)kūrimas, at(si)naujinimas, dauginimas(sis); terminų žodyne – dauginimasis, veisimasis.
Tad ką bendro šis terminas turi su abortu ar kontracepcija? Juk nei atliekant abortą, nei vartojant kontraceptikus joks dauginimasis nevyksta – taigi geriausiu atveju galime kalbėti apie antireprodukcinių moters teisių užtikrinimą.
Kodėl tyli žmogaus teisių gynėjai – juk teisė į gyvybę yra prigimtinė.
Kas atsitiko mūsų moterims, kad jos nustojo vertinti savyje glūdinčią gyvybės paslaptį?
Ir kodėl tyli žmogaus teisių gynėjai – juk teisė į gyvybę yra prigimtinė, pamatinė ir neginčijama žmogaus teisė. Kartais sakoma, kad tai tik ankstyvosios stadijos embrionas, o ne žmogus, ir jis jokių teisių neturi. Bet juk ne taip seniai ir vaikas, o prieš tai ir moteris nebuvo laikomi visaverčiais žmonėmis. Tad gal atėjo laikas pripažinti ir negimusio žmogaus teises. Jau išties nebederėtų žmogų laikyti tik nereikšminga ląstelių sankaupa, kuomet mokslo seniai įrodyta, kad žmogus unikaliu, vieninteliu ir nepakartojamu žmogumi tampa susiliejus moteriškajai ir vyriškajai ląstelėms.
Mokslininkų grupė, vadovaujama M. N. Shahbazi, tyrimais įrodė, kad embrionas sėkmingai gali augti ir ne moters kūne, jei tam sudaromos tinkamos sąlygos, todėl teisės elgtis su juo kaip su savo kūnu moteris neturi, nes embrionas tikrai nėra jos kūno dalis, nors nuo jos kol kas gyvybiškai priklausomas. Teigiama, neva anksčiau moteris neturėjo teisių todėl, jog manyta, kad būtent vyras yra gyvybės davėjas, o moteris tik indas kūdikiui išnešioti.
Kraštutinis feminizmas veda moteris egoizmo link, kai norėdama užsitikrinti gerovę sau, moteris nebesusigaudo, ko ji iš tiesų nori. Moteris nori medikamentinio, o ne chirurginio aborto, nes bijo chirurginių instrumentų ir narkozės; tačiau sykiu reikalauja teisės pačiai pasirinkti cezario pjūvio, t. y., chirurginę operaciją, nors moksliniai duomenys įrodo, kad natūralus gimdymas neabejotinai palankesnis ateinančiai gyvybei.
2019 metais moters noru Lietuvoje buvo nutraukti 3196 nėštumai.
Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais moters noru Lietuvoje buvo nutraukti 3196 nėštumai. Lietuvoje nėštumas nutraukiamas tik chirurgine intervencija. Dėl Covid-19 pandemijos buvo laikinai sustabdytos planinės chirurginės paslaugos, todėl tapo nepaprastai aktualus medikamentinio aborto įteisinimas.
Teigiama, kad įteisinus medikamentinį abortą nebus pažeistos moters teisės, nes tuomet nereikės chirurgo įsikišimo. Tačiau mifepristono – vieno iš medikamento, reikalingo nėštumui nutraukti – informaciniame lapelyje pateikiama kiek kitokia informacija – šis būdas susijęs su rizika, kurios negalima laikyti nereikšminga.
Tyrimai rodo, kad dėl šio preparato neveiksmingumo (pvz., įvykus daliniam abortui, dideliam kraujavimui, užsitęsus skausmams) papildomos chirurginės operacijos gali prireikti iki 20 proc. pacienčių (LiaoH ir kt., 2011). Esminis šalutinis šių vaistų poveikis – gausus kraujavimas, todėl neužtikrinant pakankamos medicininės priežiūros, tai gali baigtis moters mirtimi. M. F. Green tyrimas rodo, kad nuo medikamentinio aborto moterų mirties rizika yra 10 kartų didesnė, nei po chirurginio aborto (NEJM, 2005).
Nors kalbant apie aborto įteisinimą visada akcentuojama, kad šią procedūrą reikia vertinti ne moraliniu, o grynai medicininiu požiūriu, suprantama ir tai, kodėl daugelis ginekologų labai pasisako už medikamentinio aborto įteisinimą. Juk iš techninės pusės žiūrint, abortas – nesudėtinga chirurginė procedūra, trunkanti vos keliolika minučių, tačiau nešanti didelį neigiamų emocijų užtaisą.
Medikams dažniau nei kitų profesijų atstovams tenka patirti žmogaus gyvybės trapumą ir tikiu, kad puikiai išmanydami anatomiją jie tikrai suvokia, jog išoperuoja ne moters kūno dalį. Gydytojo pareiga ir pašaukimas ginti gyvybę, o ne ją nutraukti. Įteisinus medikamentinį abortą, konsultacijos metu pakaktų tik brūkštelti receptą. Bet kodėl to nori moteris?..
Vaiko atėjimas į pasaulį dažnai nebėra priimamas kaip džiaugsmingas įvykis, o kaip problema, dėl kurios moteriai tenka keisti savo planus. Dažnai ir dėl to, kad moteris patiria ir didelį vartotojiškos visuomenės spaudimą, nes tokioje aplinkoje būti gausios šeimos mama ne privilegija, o gėda... Jei neturi darbo ar būsto, tu taip pat negali džiaugtis nėštumu, o jei mylimasis pasirodė visai ne toks, kokiu jį laikei, ir tave paliko, o gal esi per jauna, o gal per sena...
Ir tų priežasčių, kodėl tu dabar negali turėti vaikų, – daugybė. Greičiausias būdas „išspręsti problemą“ – nėštumo nutraukimas. Jokios kitos alternatyvos lyg ir nėra.
Pagalbos sistema nėščiajai, esant kriziniam nėštumui, taip ir nebuvo sukurta.
Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus pagalbos sistema nėščiajai, esant kriziniam nėštumui, taip ir nebuvo sukurta. Yra vos pavienės NVO sektoriaus iniciatyvos – viena tokių – tai krizinio nėštumo centro įsteigimas, kur visomis išgalėmis stengiamasi moterims pasiūlyti pagalbą.
Kam kurti kažkokį pagalbos nėščiajai tinklą, kam aiškintis nėštumo nutraukimo priežastis ir tuo labiau jas stengtis pašalinti – jei problemą galima išspręsti „lengvai ir greitai“. Svarbu tik užtikrinti teisę į abortą.
Jei laiku nesusitvarkys – bus pati kalta. Sutikite, šūkis „Tik dvi tabletės, ir tavo problema bus išspręsta!“ skamba viliojančiai. Ir ypač tuomet, kai esant stresinei situacijai moteris nėra pajėgi priimti jai palankiausio sprendimo
Ar tikrai medikamentinis nėštumo nutraukimas toks didelis gėris moteriai? Juk chirurginis nėštumo nutraukimas trunka vos keliolika minučių ir moteris atsakomybe gali pasidalinti su intervenciją dariusiu akušeriu ginekologu. Medikamentinis abortas užtrunka gerokai ilgiau – paprastai 2–3 dienas, moterys gali patirti stiprų, panašų į gimdymo skausmą, itin stipriai kraujuoja ir tas kraujavimas gali trukti net kelias savaites. Ir visa atsakomybė už nėštumo nutraukimą tenka vienai pačiai moteriai...
Pati nusipirkusi nėštumo testą turi konstatuoti, kad nėštumas tikrai nutrauktas. O jei medikamentai nesuveikė – tuomet nėštumą dar kartą teks nutraukti operacinėje.
Taigi ne viskas taip lengva ir paprasta. Ir visai nesvarbu – embrionas pašalinamas chirurginiu būdu ar tabletėmis. Moteris, sunaikindama gyvybę, kartu naikina ir save. Neretai po tokios procedūros taip ir nesugeba atsitiesti. Ją kamuoja poabortinis sindromas. Deja, pagalbos moteriai, kaip susitaikyti su netektimi ir pakilti naujam gyvenimui, Lietuvoje taip pat labai trūksta.
Esame išmirštanti tauta. Daugelis partijų prieš rinkimus gimstamumo skatinimą įvardija kaip vieną svarbiausių savo programos užduočių. Tačiau laimėjus rinkimus programos nukišamos į stalčius ir įstatymais skubama užtikrinti mažumų teises ar įteisinti medikamentinį abortą.
Ką reikia daryti, kad Lietuva ir po šimtmečių išliktų? Atsakymas aiškiai išdėstytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – vyro ir moters santuoka grįsta šeima yra valstybės pagrindas. O mokslas ir gyvenimas įrodė, kad darniose, pagarba vienas kitam grįstose šeimose ir vaikų gimsta daugiau. Išmokykime savo vaikus nebūti vartotojais, gerbti savo kūną, sielą, lytiškumą ir užsimezgusią gyvybę, ir tikrai Lietuva atgims.
Gi moterims, ar poroms, patiriančioms krizinį nėštumą – pasiūlykime realią pagalbą, saugančią ir moters sveikatą, garbę bei orumą, ir sykiu – išsaugojančią dar vieno vienintelio vaikelio gyvybės stebuklą.
